Gyvenimas be galo trumpas
Ir trūksta lyg plona gija.
Ateis senatvė tuoj pakumpus,
Atrodo, nematai...
 
Deja,
Pirštu į tavo plikę bakstels,
Į paširdžius veikiau įspirs.
 
Na, ar seniai basi mes lakstėm?
Vaikystės juokas nenutils,
Per sapną grįš, prisiminimuos...
Kokia laiminga praeitis!
 
Seneli, ko toks liūdnas rymai?
 
Vėl knygos puslapį verti,
Skaitai anūkams apie pilį,
Ten amžiais dega žiburiai...
................................................
 
Ir nežinai – vaikystė mirė
Ar tu vaikystėje mirei.