Švelniai brauko kalvas tumulai pasklidi debesynų,
Šnekas vėjy pirmi palaidi atlapi žirginiai,
O giesmė pašaliuos išsinerti iš odos mokina –
Jeigu gyvas esi, kaip akmuo nekėpsosi ramiai,
Nes išbrinkę lukštai nebesuturi pumpuro syvų,
Sukrutėjo raiste net įjuodusi viksvos šaknis.
Balzganais paryčiais išsirėkusios gervės užkimo.
Šuoras drungno lietaus – ir pilkumas peizažo išnyks.
Apsimesk, jog staiga žalią gelumbę žemė išaudė – 
Tarsi tu nematei, kaip ją švelniai jaukino dangus.
Nuo glamonės kieno atsibus tebesnaudžiantis kraujas?
Žvilgsnis vienas – ir tu panorėsi kaip ūglis ištrūkt.
Dieve, duok visą šėlą nors kartą patirti,
Duok sudygus žydėt ir nokinti sultingus vaisius.
Išeini už savęs – reiškia, nugali žiemą ir mirtį.
Vėl žiūri ir svaigsti, kai kalvas švelniai glosto dangus.