Ežeras

Visą dieną Gvidas sunkiai dirbo - net besileidžianti saulė susigėdo. Žmonės gyveno savo gyvenimus...
Buvo liepos mėnesio dvidešimt pirmoji diena. Negirti paukšteliai aukštai medžiuose čiulbėjo didžiausias nešvankybes, šeimininko rankos pagaliau atsikratė baltumo ir aplink tokios žalios ganėsi pievos.
– Brangusis mano žmogau, – pakibo švelnus Būtybės balsas Gvidui už nugaros.– Tu pavargai. Eikš... nusiprausi rankas.
Šeimininkas pakilo, pakeliui užsuko į trobelę pasiimti rankšluosčio, suvilgė lūpas gimtųjų kraštų mineraliniu vandeniu. 83 – 84 žingsniai. Kaip kada. Ir kojos jau iki kelių vandenyje. Jis šaltas. Maloniai gelia ir kandžiojas. Užsimerkia akys, išnyksta objektai ir atsiranda vaizdai, raumenys truputį timptelna, ir žmogus mėgstamiausios dainos auroje krinta į vandenį. Taip, ežeras jį apkabina. Uždeda ant krūtinės rankas. Jiedu plaukia. Kartu. Ežeras. Ir jis. Gvidas. Abu prausia pagaliau baltumo atsikračiusias rankas. Abu kvatojasi. Tyliai. Kad išsaugotų paslaptį. Hmm... Paslaptis.
Gerai, kad gyvenimas yra ir tai.
Gvidas pabučiavo rankšluostį. Juk pastarasis jį šluostė taip sąžiningai. Ir paglostė seną juodalksnį. Tas jam padėdavo išlipti, kai status krantas būdavo pernelyg slidus.
Gvidas užsimerkė darkart. Ežeras tebebuvo šalia. Temo – metas 83 žingsniams atgaline kryptim. Vienas. Du. Trys... Ne! Kažkas kažkur šnekėjo. Šeimininkas sukluso – taip, šnekėjo. Nors vargiai mokėjo kalbėti.
Gvidas apsisuko plačiai eisenai. Įtempė ausis nenaudodamas pirštų ir penkioms minutėms atidžiai sukluso. Preliminari išvada buvo aiški – pakvipo tais, kurie ir save vadina „žmonėmis“.
Raumenys nebūtų norėję daryti nė penkių atsispaudimų iš gan nesunkiai padaromų keturiasdešimties. Nosis ir plaučiai supypsėjo kaip atrakinamo automobilio signalizacija. O akys... Akys buvo apsirengusios varžybų apranga – jas jau seniau pavyko paversti fabriko darbuotojomis.
Žmogus tapo Reikia.
Nes reikėjo tikrai. Todėl plati eisena išleido iš narvo kojas, kurios valdė pėdas, įminančias antspaudus nekrologams. Gvidas netrukus buvo vietoje. Už krūmų šakelių mirgėjo jie. Šnekėjo jie. Lakstė ir gyveno. Šeimininkas atsiminė tiesą – tarp Platono ar Nyčės ir paprasto žmogaus yra daug didesnė praraja nei tarp paprasto žmogaus ir beždžionės.
Žmonės tebelakstė. Gyveno dideli. Gyveno ir maži. Juk Gvidas ne Liuciferis. Ne. Jam reikia laiko. Ir įvairiaspalvių, įvairiaplaukių, įvairiakūnių lygčių galvoje.
Liepos mėnesio dvidešimt antroji diena iš pradžių apsidairė, tada pakėlė koją. Galiausiai ją nuleido. Ant snukio liepos mėnesio dvidešimt pirmajai. Ir išmynė sankabos pedalą iki galo...
Prabėgo laiko. Nemažai. Kad Gvidas buvo ir yra ne Liuciferis, dabar tapo aišku jau ir kiekvienam pirmokui bei antrokui. Raumenys lėtai pasirengė daryti keturiasdešimt atsispaudimų. Nors kitos kūno dalys žinojo – jų pumpuoti šįkart nereiks.
Gvido trobelė stovėjo nuošalyje. Labai toli nuo „tikro pasaulio“, kur žmonės girdi, kaip paimamas kirvis, kaip ateinama prie naujai pirktų palapinių, kaip ištraukiami kūnai, dideli ir maži, kaip kūnai dažomi raudonai, kaip paverčiami nebe kūnais, kaip dedami į maišus, kaip čeža žemė, pilama ant maišų.
Ne, žmonės negirdi. Gvido trobelė stovėjo nuošalyje.
Albus Frenulum