Neįgyjame, tik netenkame
Jau nieko nebereikia, nieko,
sekundėms senkant
saulėlydžio take.
Akimirkų belaikis turtas
sieloje išlieka,
net į anapus žengdami
privalome tikėt.
Pašauk mane,
naktyje sužvarbusį —
vėl sielų puotoje
jausmai liepsnos.
Nuo veidų
nubraukusi
metų liūdesį,
išminties tyla
pilnatvėje apglėbs.
Skubėjom, klūpojom,
vėl pakilę bėgom,
o pabaigoj —
vienatvė ir gėla.
Jau nieko nesakyk,
jau nieko,
lai akys kalba
ir širdis.
Juk meilė kartu
išeinant pasilieka —
kas prieš ją
ir laikas, ir mirtis...