Liko stalas, prie kurio tu sėdėjai
Parimęs mąslus, o kartais graudus.
Tavo akys išduodavo vėją ir sėją,
Kai liepose noko medus.

Sujuda durys, šimtą kartų girgždėję,
Ir spynos išspjauna raktus,
Šiluma lyg vanduo išsilieja
Iš šulinio, kuris toks dosnus.
.
Švyti sodai ir medžių alėja
Veda takas per kiemą platus,
Žalios žolės rasas iškentėjo
Ir kutena padus ir jausmus.