Ką du tikri draugai, susitikę po ilgos darbo savaitės, veikdavo kartu? Krėsdavo kvailystes gatvėje ir šėliodavo striptizo klube? Taip, bet prieš penkiolika metų. Ragaudavo naujų vyno rūšių ir žaisdavo pokerį? Teisingai. Kai turėjo pinigų. Tačiau tą spalio vakarą bičiulių, vaikystėje tapusių kraujo broliais, kišenėse gulėjo po dvidešimt suglamžytų litų. Smilkiniuose iš gyvenimo šaipėsi jau nebe vienas kitas žilas plaukas. Todėl Margiris paskambino Tomui ir po pusvalandžio abu sėdėjo lygiai pusiaukelėje – prie ąžuolinio stalo bare „Trys Drakonai“.
Jie buvo šnekūs vyrai. Didelėje draugijoje savo ausimis ne kartą girdėję, kaip moterys šnabždasi apie tai, kad posakis „Bobų turgus“ visiškai neatitinka tikrovės. Turėjo draugužiai ką aptarti ir tąsyk. Sutikime, kiekvienas „Formulės 1“ lenktynių etapas yra vertas vyrų dėmesio. Kaip ir Rokfelerių santykių su Rotšildais aptarimas. Ką jau bekalbėti apie medžiotojų draugijos ypatumus.
– Tai tu visgi sutinki? – pakėlęs antakius, išrėžė Tomas
– Dėl nuošalės tai taip... – nudelbė akis Margiris. – Ji tikrai buvo. Bet apskritai vakar Vebas klydo per daug. Ir dar į vienus vartus.
– Tikriausiai. Gerai, einu nusičirkšt.
Margiris į tualetą eidavo triskart rečiau nei Tomas. Jis taip pat buvo mąslesnis. Neaišku, ar šios dvi savybės buvo kaip nors susijusios, tačiau ir tą vakarą gilaus žvilgsnio vyras pamažu ėmė linkti link melancholijos. Kol galiausiai stačia galva į ją įkrito. Nors ištuštėję buvo dar tik pirmieji bokalai... Keliskart sulinksėjęs, Tomas išgirdo tokius Margirio žodžius:
– Sunku suvokti savo menkumą. Tai slegia. Juk aš toks mažas ir nereikšmingas, kad esu beveik niekas. Absoliučiai nesvarbus. Ir čia nekalbu iš kai kurių religingųjų pakylos. Neva žmogus turi būti nusižeminęs apskritai ir jausti menkumą prieš Dievą. Ne, esmė ne tame. Esmė tarpžmogiškuose santykiuose. Vertėje. Savivertėje. Ambicijose, jeigu nori. Nes viena yra tokio žmogaus kaip Elvis, Napoleonas ar Maradona menkumas. Jie vienaip nesvarbūs. Galima sakyti, aukščiausio lygio nesvarbume jie taip pat yra nesvarbūs. Aukščiausioje lygoje jie nežaidžia. Nes ten – tik Dievas. Dievai, žvaigždės... Tikros žvaigždės. Tos, kurios danguje. Ir galaktikos su paukščių takais. O štai visose kitose lygose, nebe aukščiausiame divizione, tie mano išvardinti tipai jau yra svarbūs. Ir net labai, tiesą pasakius. Mano nuomone. Na, net ne tik jie. Juk paminėjau legendų lygio asmenybes. Juos juk žinos ir po šimtmečių. Tačiau net ir Snūpi Dogas, Justinas Karosas ir Tomas Hubočanas yra reikšmingi. Ai, netgi keliskart mažiau žinomi žmonės vis dar yra reikšmingi.
– Kas, tavo manymu, juos tokiais paverčia?
– Geras klausimas. Pripažinimas, pinigai, laimėjimai. Visa tai yra rodiklis, be abejo. Bet pati esmė, manau, yra tai, kad jie, tie reikšmingi žmonės, yra savo reikalo žinovai. Srities specialistai. Profesionalai. Tik ne ta prasme, kad tiesiog išmano amatą ir iš to pelnosi duoną. Ne, to per mažai...
– O ko dar reikia?
– Reikia. Reikia... Supranti, nepakanka tik valgyti iš amato duoną. Juk tada būsi tiesiog amatininkas. Kad ir geras. Bet tik tiek. Na, sąžiningas pilietis. Ne daugiau. O reikia kažko didesnio...
– Ko gi? Pinigų ir šlovės? Dar kekšių?
– Apie ką tu čia dabar? Tik nepradėk. Nors iš dalies esi teisus. Bet visgi svarbiausia yra tai, kad kažką darytum ne tiesiog gerai ir būtum vertas atlygio, atlyginimo. Turi kažką daryti geriau už daugumą. Ne, už absoliučią daugumą. Beveik už visus. Ir, netgi sakyčiau, kad kriterijus yra tai, kad tu kažką privalai daryti taip gerai, kad dauguma žmonių, net ir rimtai tuo domėdamiesi ir nuolat užsiimdami, vis tiek nesugebėtų atlikti taip puikiai, kaip kad tu.
– Taigi. Reikia talento.
– Reikia. Ir ne tik jo. Pavyzdys. Yra nuostabus... Na gerai, melžėjas. Taip, tebūnie melžėjas. Pavyzdukas apie jį.
– O gal geriau melžėja. Ji. Ką?
– Aaa... Tu apie tas, iš Alpių, tautiniais germaniškais rūbeliais, su plačiomis iškirptėmis ir panašiai? Nea. Nieko nebus. Aš apie melžėją. Vyrą. Vyriškesnio nebūna. Jis su ūsais, plaukuota krūtine, pilvu ir nugara. Daug rūko, geria ir dantų nevalo. O kam? Jų juk neturi. Taigi, tas Zigmas žiauriai gerai melžia. Karvytėms papukus taip užtampo, kad jų pienas būna ne tik šiltas ir gardus, o karvytės ramios ir besišypsančios... Dar daugiau. Pienuko jis primelžia penkiolika procentų daugiau nei bet kas kitas, o vaikučiai, gerdami tokį pienuką, auga dideli kaip Saboniai ir stiprūs kaip Savickai. Taigi. Bet, tu tik įsivaizduok, pasirodo, kad net toks melžimo didmeistris nėra reikšmingas.
– Nagi nagi, malonėk paaiškinti...
– Todėl, kad jo profesija supersta. – Lyg kirviu nukirto Margiris.
– Atsiprašau? – Net išsižiojo Tomas.
– Na gerai, aiškinu normaliai. Kaip silpnų nervų pašnekovui. Jo darbas nepopuliarus. Nėra konkurencijos. Nėra atspirties taško.
– A, tai tu kalbi apie taip vadinamą profesijos kilnumą. Seniai žinomas reikalas.
– Oi ne, Tomuk. Aš visai ne apie tai. Aš sakau, kad neįmanoma suprasti Zigmo kaipo melžėjo lygio. Galbūt teoriškai yra taip, kad karvytės kitiems duotų dar daugiau ir dar skanesnio pieno, jei tik anie taptų melžėjais. Kaip kad dabar visi futbolininkais ir dainininkais nori būti.
– Daug tu čia šneki.
– Tai va, kad daug. Ir galvoju daug. Tiesą sakant. Kartais sėdžiu kambaryje vienas, stiklinėm akim, o žadintuvas rodo ketvirtą ryto. Bet dar nečirškia. Jam septintą patinka čirkšti. Tuoj po to, kai pagaliau būsiu užmigęs.
– Jo... Einam parūkyt?
– Einam.
Kieme buvo vėsoka. Žmonių jau nesimatė. Tik kažkur tolumoje girdėjosi šėliojančių jaunuolių šūkaliojimai. Tomas norėjo kažką sakyti, bet staiga suriaumojo automobilio variklis. Keletą sekundžių negalėjai girdėti nieko kito. Net savo minčių. Tuomet triukšmas pamažu nutolo, nutolo...
– Nu va, – išpūtęs dūmus, tarė Tomas, – jaunimėlis draguoja.
– Aha. – Neaiškia intonacija teištarė Margiris.
– Žinai, man tie tavo pliurpalai kai ką priminė.
– Kodėl tu dabar taip? Pliurpalai... Aš tau dūšią atveriu, o tu...
– Ne, po perkūnais. Tai tu dabar manęs paklausyk. Taigi. Man tie tavo pliurpalai apie beprasmybę, eilinio žmogaus nesvarbumą ir panašiai kai ką priminė. Vieną tokį dalyką. Atvejį, istoriją. Žodžiu, klausyk manęs labai įdėmiai, Margiri. Nes norėčiau, kad tai, ką dabar išgirsi, man daugiau nebereikėtų kartoti. Ir prisiminti. Supranti? Gerai?
– Gerai jau, aišku. Pasakok. Nebegąsdink tik. Klausau, juk matai.
– Šaunu. Čia bus be „kartą gyveno“ ir be tų tavo filosofijų, velniai jas griebtų. Labai konkreti istorija. Kur aš dirbu, tu dar atsimeni?
– Atsimenu. Ten pat, kur ir vakar, jei niekas nepasikeitė...
– O tu pasakyk. Garsiai ištark.
– Morge. Tu dirbi morge, Tomai.
– Taip, teisingai. Aš dirbu morge. Margiri. Taigi, žadėta istorija. Tą dieną man atvežė pensininką, du pagyvenusius vyriokus, katrie mirė nuo to paties malonumo, dėl kurio ir mes visi čia šį vakarą susirinkom. Ir dar man atvežė jauną vyrą, jauną moterį ir vaiką. Berniuką. Penkių metų vaikiuką. Visi buvo nesusiję, o du visgi susiję. Jaunas vyras ir berniukas. Vyras buvo suknežinta galva. Sutrupinta kaukole kaip reikiant. O berniukui buvo sulaužyta krūtinės ląsta, suplėšyta trachėja...
– Gal be smulkmenų, po šimts.
– Gerai, tada tiesiai prie reikalo. Visa tai aš, beje, tik vėliau sužinojau. Žmogiškas smalsumas, Margiri. Yra toks. Pasirodo, tas berniukas ir tas vyrukas tai tėvas ir sūnus. Galima buvo įtart. Nepaisant sunkiai beatpažįstamų veidų ir panašiai... Taigi, buvo tokia šeima. Tiedu ir moteris, berniuko mama. Šeima kaip šeima. Ji mokytoja, jis fotografas. Dirba, atostogauja, gyvena. Kaimynai nesiskundžia. Bet viena diena šeimos gyvenime buvo kitokia nei visos. Kažkas vis dėlto susiklostė ne taip. Vyras su šeima valgė vakarienę. Pirmą patiekalą, tada antrą. Jis tylėjo. Nepratarė nė žodžio. Keistai tylus. Žmona pamėgino kalbinti, bet jis taip atšovė, kad kartoti nebereikėjo. Ji užsidarė svetainėje ir į virtuvę daugiau nebelindo. Gal žinias per teliką įsijungė, gal mezgė. Velniai žino ką veikė. O jis vis tylėjo. Ir sėdėjo virtuvėj. Tuo tarpu tas vaikas. Berniukas. Jis žaidė savo kambaryje. Kaip šimtus dienų iki to lemtingo vakaro. Nieko nebijodamas, nieko neįtardamas. Tik staiga moteris išgirdo rėkimą. Siaubingą klyksmą. Vieną, bet tokį, kad niekad gyvenime jo nebepamirš. Ji pasileido bėgti tuos metrus iš svetainės per koridorių, kai netrukus pamatė... – Tomas išpūtė garą ir užsikosėjo. Jis nenorėjo to parodyti, bet lūpų kamputis šiek tiek suvirpėjo. – Ji pamatė, kaip jos vyras stovi prie jau nebekrutančio jų vaiko. Kitą akimirką žvilgsniai susitiko. Jo ir jos. Vyro ir žmonos. Sekundėlei. Kad atsiprašytų už visą gyvenimą. Už viską. Ką padarė ir ko nepadarė. Tas trumputis žvilgsnis taip apgailestavo... O tada vyras su visa jėga spyrė vaikui. Į galvą. Koja pakilo vėl, ir vėl. Jis trypė vaikui kaklą ir krūtinę. Savo sūnui. Pirmagimiui. Ir vieninteliam vaikui... Kurį mylėjo. Tėvas smūgiavo taip greitai ir stipriai, kad tapo aišku – būtina užmušti. Moteris prie jo pribėgo tik tada, kai jau buvo vėlu. Ji dar mėgino sutrukdyti, bet vyras akimirksniu nubloškė šalin. Tuomet žmona pamatė dar kelis spyrius. Šie jau buvo kitokie. Tarsi spardytų nebe sūnaus kūnelį, o mėsos gabalą. Kupini įniršio spyriai. Net putos iš burnos dribo. Po jų vyras nulėkė prie balkono. Atplėšė duris. Ir be mažiausios dvejonės iššoko žemyn galva. Jie gyveno dešimtam aukšte.
Kelias minutes vyrai vienas kitam nieko nebesakė. Tylomis surūkė dar po vieną cigaretę. Ir tik kai Margiris pravėrė baro duris tam, kad įleistų į vidų Tomą, šis ištarė:
– Jis norėjo būti žymiu fotografu.
Tą vakarą Margiris su Tomu dar išlenkė po porą bokalų alaus. Pakalbėjo apie futbolą ir mergas. Neužmiršo ir rimtesnių temų. Tomas galėjo sau leisti tokią vakaronę, nes jo žmona buvo gera, kiekvieną savaitę žūtbūt žurnale perskaitydavusi vienintelę pastraipą – kokios septynios dienos prognozuojamos jaučiams. Margiris apskritai sau leido daug ką. O žmonos neturėjo.
Seni, geri draugai susitikdavo retokai. Dideliam mieste taip dažnam nutinka. Todėl Tomas visai nenustebo, kad Margiris jam neskambino ištisą mėnesį. Nenutaisė suglumusios minos ir tuomet, kai draugas tris kartus nekėlė telefono ragelio. Tačiau dar po savaitės vyrą nustebino skambutis. Iš policijos. Tiesą sakant, žodis „nustebino“ čia turėtų netikti. Viską daug tiksliau privalėtų atspindėti žodžiai „sukrėtė“, „šokiravo“ ar „apstulbino“. Vis dėlto Tomo reakcija buvo ne visai tokia. Jis tarsi žinojo, kad vieną kartą išauš ta diena, kai sulauks būtent šio skambučio. Deja, toji diena atėjo jau dabar. Policijos pareigūnas pranešė, kad Margiris nebegyvas. Jis nusižudė. Nusišovė. Bent jau taip manoma. Tačiau dar reikėjo daug ką ištirti, o Tomas buvo geras jo draugas ir todėl privalu jį apklausti.
Pirmieji keli klausimai policijos komisariate Tomui sukėlė neįprastus jausmus. Tarsi seno filmo personažas, detektyvas X jo klausinėtų apie visus tuos būtinus dalykus. Tačiau vėliau sekė sakinys, sugrąžinęs vyrą į šaltą kabinetą:
– Ar Margiris Petraitis dažnai kalbėjo apie neapykantą aplinkiniams?
Tas teiginys Tomą supurtė lyg elektros srovė. Atvirai pasakius, jam netgi nepavyko nuslėpti nepasitenkinimo dėl tokio policininko klausimo. Pastarasis, taip ir nesulaukęs atsakymo, pyškino toliau:
– Matote, mes turime įrodymų, kad velionis planavo žmogžudystę. Ruošėsi šaudyti į žmones kažkurioje vietoje. Norime apie tai daugiau išsiaiškinti. Gal jūs mums padėtumėte?
– Ne, nieko apie tai nežinau. Negaliu padėti. Atleiskite. – Tepasakė Tomas.
Eidamas namo, jis vis galvojo apie policininko kaltinimą. Ir Margirį. Ramybės nedavė vienas vienintelis klausimas. Ir jis nebuvo „Ar tikrai?“. Nors Tomas puikiai pažinojo Margirį, buvo geriausias jo draugas ilgus metus, galbūt net iki pat mirties. Į klausimą „Ar tikrai?“ Tomas atsakymą žinojo. „Galbūt“, – skambėjo galvoje. Toks padėties įvertinimas dvejone ramybės negalėjo duoti. Tačiau vyras manė, kad niekaip nepajėgs sužinoti – taip ar ne. Todėl galėjo susitaikyti su dvejone. Galų gale, tai nebuvo nežinomybė. Tuo tarpu klausimas „Kodėl?“ jam kėlė nerimą. Nepaaiškinamą, įžūlų nerimą. Tomas ėjo siauromis, kreivomis gatvelėmis, o jo galvoje vis įkyriau sukosi mintys...
Vyriškis galvojo apie Margirį, jo artimuosius. Apie draugystę bei įvairiausius atsitikimus. Apie draugo svajones, pasiekimus, nesėkmes, planus, meilę ir dar daug ką. Tarp gausybės vaizdinių iškilo ir vakaras bare. Pokalbis. Galbūt tik todėl, kad tai buvo paskutinis jų susitikimas. Bet gal buvo ir kita priežastis. Dar viena. Ta mintis Tomo galvoje krebždėjo lyg riebus kirminas. Vis garsiau ir garsiau. O jei Margiris išties TAI planavo? Tačiau nepadarė. Nes... Margiris nebuvo reikšmingas žmogus?