Ak, bitute, darbštuole bitute,
Gal dalinkimės laime perpus:
Man — žiedelis prie žemės prigludęs,
Tau gi — krokų pirmasis medus.
 
Glosto širdį pro žolę nušvitus
Taip sodri netikėta spalva,
O dūzgimas atskridusios bitės
Prasiskleidusio žiedo kalba.
 
Juk nedaug, rodos, pabėrė žemė
Jaunam kovui švelnių dovanų,
Dar įmirkus velėna, sušalus.
Dar net žolei žaliuot nedrąsu.
 
Pirmos gėlės, prabudusios bitės,
Saulės siųstas dienos spindulys
Žmogui sako — būk linksmas, sugrįžo...
Čia pavasaris jau ne svetys.