Nereikėjo man rinkti nuo kelio kietų patirties akmenų,
Nei jausmus bežalojančio žvirgždo aštraus bei kampuoto — 
Iki šiol sapnuose lengvą skrydį vaikystės menu,
Bet išsaugot sparnams neužteko jėgų anei valios, nei proto.

O dabar gaudau vėją plačiais tarsi burėm apsiausto skvernais,
Karts nuo karto lipu ant kalvos, kad pasaulio erdves be jokių kliūvinių apkabinčiau,
Ir meluoju visiems, jog jaučiuosi geriau nei gerai,
Nes roplys — ne skrajūnas, jisai anei kyla, nei krinta.

Bet, jei niekas nemato, verkiu, kai žiūriu į žvaigždes — 
Dar svajonė gyva, net girnapusėms traukiant akivare kojas.
Palengvėsiu tuoj pat — va, jau dulkės palieka mane,
Nors ir vėl patirties akmenų kišenes lig kraštų prisikroviau.

Tuščia jų, iškratysiu tenai, ant kalvos,
Kur apžvelgt patogu užgyventą vaizdingą peizažą.
Nuriedėsiu, surinksiu gumbus. Išprotėjau — kažkas pagalvos.
Ne, bandau tik pavyt savo provaikį — angelą mažą.