Jau kelintą dieną mintys kirbėjo apie Pauliną. Jaučiau tiesiog smegenyse niežtinčią būtinybę ją aplankyti. Po mylimo jos vyro Stepono laidotuvių praėjo pora mėnesių - gal bus kiek grįžusi į realybę? Ne, ilgiau nėra ko gaišuoti. Pažinojau tą idealiai darnią šeimą dar nuo jaunumės, o dabar jau ir aš gyvenimą nugyvenau, vaikus užauginau, pražilau. Net gėda, kad taip ilgai neaplankau į našlystės tamsumas įmestos  bičiulės. Nubraukiau visus buitinius rūpesčius į šalį ir patraukiau link jos namų. Kol pro autobuso langą mirgėjo skubrus miesto gyvenimas, mintys nupleveno į tolimą praeitį.
Paulinos ir Stepono gyvenimas mūsų pažinties pradžioje šaknijosi provincijos miestelio ramioje gatvelėje. Tvarkinga aplinka, švara kvieste kvietė nors pusvalandį pasiglaustyti šviežiai užplikyta arbata ir sausainiais kvepiančioje pastogėje. Susipažinome atsitiktinai. Pasitaikė kartu su Steponu vykti į ekskursiją. Nuo pirmo sakinio užbūrė jo apsiskaitymas ir malonus elgesys. Paskui susipažinau ir su Paulina. Mačiau, kad ji - tikra geroji namų dvasia, nuo ryto iki vakaro šeimynai atsidavusi bitelė. Jų vaikų nesutikau - vienas jau studentas, kita - tai mokykloje, tai pas draugę. Ne dažnai teko ten būvoti, tačiau pažintis, matyt, buvo abipusiškai miela, tad metų metais susirašinėjome. Rašė man Steponas. Kiekvieno laiško gale kaligrafiška jo rašysena išrašyti atskrisdavo ir Paulinos linkėjimai. Kai apsigyvenau kitame Lietuvos pakraštyje, jau maniau, kad ta bičiulystė paties Likimo ranka yra atidaloma. Ėgi nieko panašaus - gyvenimo pokyčiai vėl mus suartino. Savo erdvų namelį bičiuliai užleido gausėjančiai sūnaus šeimai, o patys atikraustė į gretimą miestą, kur liko į užsienį išsikėlusios dukros butas. Pakumpę nuo metų naštos mano bičiuliai aplankė mane. Kiek buvo šypsenų, šurmulio, juoko!.. Kai likau našle, Stepono dailia rašysena primarginti laiškai mane guodė, ramino ir ragino nepalūžti... Sukausi tarsi voverė  užburtame sunkios ir vargingos buities rate. Mano bičiuliai seno, silpnėjo. Vieną dieną mane pasiekė žinia, kad Stepono jau nėra. Verkiau lyg netekusi tėvo. Dievaži, supratau, kaip sunku be jo Paulinai...
Prie durų trepsėjau ilgai. Cypinau, zirzinau skambutį, nes vienu metu lyg ir užgirdau trinktelėjimą viduje. Galų gale duris atidarė Paulina. Užverktomis akimis, susitraukusi į dukslių rūbų kamuoliuką. Pradarė duris ir atsitraukė atatupsta lyg ruoštųsi griūti į už jos nugaros esantį baseiną. 
- Labas, Paulina. Gal aš labai ne laiku? - susigriebiau paklausti.
- Dabar viskas neturi laiko prasmės, - kažkaip kraupiai sielvartingai man atsakė ji.
- Ar galiu užeiti? - dar pasitikslinau.
- Užeik, man su kuo nors reikia pasikalbėti, kitaip išprotėsiu, - praleido į buto gelmes Paulina ir mostelėjo kambario link.
Kukliais baldais apstatytas tvarkingas kambarys margavo nuo išskleistų popieriaus lapų ir sąsiuvinių.
- Tvarkau Stepono dienoraščius, - lyg atsiprašė už vaizdą Paulina.
- Gal ir gerai, - tarstelėjau. Ir tuoj pasigailėjau, nes Paulina ėmė raudoti ir grąžyti rankas.
- Ne, negerai, negerai!.. - šaukė ji.
Priėjau ir apkabinau bespurdančią ir krūpčiojančią nuo verksmo seną moterį.
- Štai, žiūrėk, skaityk!..- ji atkišo man apšiurusiais viršeliais sąsiuvinį su man gerai pažįstama Stepono rašysena.
- Gal nereikia? - susidrovėjau lyg būčiau stumiama į šeimos miegamąjį.
- Ne, ne, skaityk! - neatlyžo Paulina, primygtinai man brukdama sąsiuvinį.
- Va, čia.. - atvertė Paulina puslapį, kuris ją taip jaudino.

"...Kokį puikų sapną šią naktį sapnavau!, Net pabusti nenorėjau. Mane glamonėjo moteris taip, kaip niekas iki tol nebuvo glamonėjęs. Jos švelnios rankos braukė per odą lyg šilto vėjo šuorai. Pajutau, kad virpu nuo aistros taip, kaip niekada nevirpėjau. Deja, kai siekiau ją pabučiuoti į sodrias lūpas, ji tiesiog išnyko ir aš nusivylęs pabudau..."

- Ir kas tai? - nesupratau.
Paulina staiga nusausėjusiomis žibančiomis nuo įsiūčio akimis sužiūro į mane.
- Kaip tai "kas"? Jis gi rašo, kad sapnavo glamones, kokių nebuvo patyręs! - sunkiai švokštė ji.
- Kuriuo metu tai rašyta? - bandžiau suprasti aš.
- Kai aš jau laukiausi jaunėlės.. - vėl prapliupo ašarų upeliais Paulina.
- Palauk, mieloji, čia juk tik sapnas. Jis buvo dar jaunas vyras. Juk nėra dėl ko šitaip širsti, - bandžiau nuraminti ne juokais įsiaudrinusią našlę.
- Cha, jaunas vyras. Tas vyras jau ne vieni metai buvo mano. Kaip jis mane įžeidė, kaip įskaudino, kaip išdavė! - nesustabdoma tirada prapliupo Paulina.
Ką galėjau dar pasakyti tai susitaršiusiai, įniršusiai ir nieko girdėti nenorinčiai moteriai? Kad mes nevaldom savo sapnų? Kad ji nugyveno ramaus gyvenimo ilgus metus su ją gerbiančiu ir ištikimu vyru? Šią akimirką akivaizdžiai buvo maža jo meilės įrodymų, nes protą jaukė sielvartas ir netektis.
Paglosčiau žilus išsitaršiusius plaukus ir išėjau, nes žodžiai nieko nereiškė.

Tą patį vakarą sudeginau visus savo senus laiškus ir dienoraščius, nors maniau, kad ten nėra jokių paslapčių. Dėl viso pikto.