Širdys plyšta ne tik dėl meilės,
Ne tik dėl išdavystės jos skyla.
Būna dienų, kai nebepadeda eilės,
Kai norisi pajusti tiktai tylą.

Kas priverčia jas sudužti,
Kas gi perplėšia jas pusiau?
Liūdnai gaudžia sielos tuščios
Ir kas kartą vis garsiau.

Ji perplėšta. Galima tai neigti,
Bet ji vis tiek tokia bus.
Tokios širdys negali pasveikti,
Jos – kaip porcelianas dužus.

Ne tik dėl meilės širdys plyšta,
Ne tik dėl to jos pražūna.
Išvaryta viltis nesugrįžta,
Nors buvo plati kaip ledo jūra.