Žamuogės an smylgos suvertos,
lyg poterkos mano motulės. 
Cik jas vienas ir turėj paspuošc 
an šventadzienės šliobelės
in bažnyčių ar vakuruškose aidama. 
Ir kadu gi tai buvo, mislinu.
Motulė jau kadais išajo 
kalnelin amžinan po beržais. 
Adarau sanų kuperį ir poterkos 
stiklinais rutulukais tep ir slysta
man tarpu pirštų.
Krūcinėn mano šilta pasdaro,
net sopėc ima nuog gerumo.
Šilci lašukai iš akių kapsi 
an sano žūrsto. 
Net susisarmacinu viena sau, 
aisiu pečių užsikūrc. 
Nugi šaltos dar dzienos.