Pavasaris toks metas,
Kvapą gniaužiantis...
Ir žodžiai užspausti nutyla,
Kai medžiai ruošiasi prabilti,
Kai širdys lyg sparnais pakyla.
Pavasaris toks metas, ašara nubėgantis...
Kai atgalios tiek daug, o prieky – vien žiedai.
Patylim... truputį, kol žiedlapiai dar miega,
Dar keliasi dienom šešėliai padrikai...
Pavasaris toks metas, kai prabyla
Pati pačiausia užmarštis.
Versme žiedų ji prižada atgimti.
Jaunystė pumpuruos – tave atmint.