Nei nuplaukt, nei nuskęst jam nelemta,
Nei nueiti gėlėta lanka,
Iki pusės įmirkęs, apsemtas,
Tyliai kuždas su marių banga.
 
Bus gerai, jei žvejys jį pakalbins,
Kai prisės, saulei tekant ryte,
Ar mergaitė pribėgus išgąsdins,
Uždainavusi dainą šalia.
 
Vėju gludintas, lietumi praustas,
Žiemą kalintas šalty, leduos,
Be kaltės laiko glaustas ir baustas,
Jis tik pilkas pakrantės akmuo.
 
Tik akmuo. Bet galbūt jis laimingas,
Laimingiausias iš brolių visų,
Kai ant jo čia pakrantėje sninga
Baltas sniegas nuo ievos šakų.
 
.......................................
 
Kai žmogus po pasaulį vis blaškos,
Ieško laimės — gyvybės vandens,
Pasisemtų kantrybės nors lašą,
Ramumos iš pakrantės akmens.