Jau svajonių miglom aptūlojau visus horizontus
Ir išmoko maldas parklupdytas orus ilgesys.
Mirtį randa drugys – virpa sparnas voratinkly gonkose,
O many kibirkštis. Apsispręsk – ją įpūst? Užgesyt?
Mano valios nėra – jausmo gijos pagavo, apraizgė,
Šalto oro banga apie skrydį be žodžių vapės,
O esmė ten, kažkur – tarp garsų, tarp taškų ar tarp raidžių.
Ir ko slėptis nėra. Vienas sparnas – jokios paslapties.
Pavargau, dievaži. Drugio sparnas voratinkly gonkose...
Iškalbinga tyla – trupa dulkėm graži praeitis.
Aptūlojau miglotom svajom jau, atrodo, visus horizontus.
Ak, kokia atkakli ilgesingų jausmų kibirkštis!
Prisikelt? Vardan ko? Kartais nuosprendis būna ištylimas,
O šventieji visi užsiglaudžia po vienu vardu.
Susirasiu tave, kai panersiu į daugtaškio gilumą,
Nesvarbu, kad plazdėt teks su drugio pernykščiu sparnu.