Pakeleiviui
Na, patylėkim dviese bent truputį,
Mums niekad nepažinti vienas kito.
Tos ilgos, snaudžiančios kely minutės...
Stoty pilnoj laukimas naujo ryto...
Kitam taip norisi atverti širdį –
Juk tuščias baltas lapas taip negirdi,
Kaip gyvas pokalbis dviejų žmonių.
Matau aš tavo akyse šį skausmą –
Vienatvę niūrią, baimę, praradimą.
Gerai pažįstu tai. Priimk kaip bausmę.
Na, patylėk, prašau. Stiprus troškimas –
Tik sielos šauksmas. Jisai rėks prikimęs
Į dieną gimstančią (toksai likimas),
Kol virs krūva pilkųjų pelenų.
Tik patylėk – prašau tavęs tik vieno.
Be žodžių suprantu. Girdžiu šį klyksmą.
Jau rytas aušta. Greitai jau. Šiandieną
Stotis išskirs. Ne pakeliui. Išvyksim
Kryptim skirtingom. Ir nereikia pykti.
Aš taip pavargus. Džiaugsiuos. Pasilikęs
Iš naujo sudėliok jausmus. Einu.