žygis

pušys niūniavo
girios lopšinę
ir viskas sugrįžo
iš praeities skrynios
žolė dejavo
lyg ilgesio stygos
po mūsų kojom
meilės žygy
tylėjo debesys
saulę pavogę
pamatę nuogą
aistros šokį
tik maža skruzdėlytė
namo skubėjo
ir nešė spyglį
per  meilės slėnį
nemuniškis