Buvau vėjas
Prasibudinu visas miltuotas –
baltasparniams kirams plasnojant
tumulais tumulais kyla debesys.
Per meduotus žydinčius lobius,
per švelniausias lajas kriaušėms šnekantis
krentu, siekdamas dobilų lopinius.
Pievos vasaros poilsiui klojamos
ryškiažiedžiais rakteliais.
Dėmesingai nuo siuvančio pirštų
saulė slysta ir kotuose slepiasi
maloniausiom sekundėm – po žvilgesį.
Nesulaikomas stipinų ratuose
išsiskaidau į atskirus švilpesius,
vėl suspurdus sugautoms žuvims,
per tinklus palei valtis iriuosi.
Atpažindamas dangų jį įsupu –
burbulais burbulais sapnas girdisi.
Ir neriu ant varlės nugaros,
į kur sulaša vakaras – šildytis.