aš tokia maža ant tavo rankų
supdavai nakty kėlei į saulę
žaidžiau tavo spinduliuose
stiebiausi siekiau svajonių
pakylėta žengiau į platų kelią
ėjau klupau kėliausi
visada buvai greta
nors tavęs jau nebuvo
nutrūko
manasis toliau vingiavo
vedė mane į kalno viršūnę
tik ten ryškiai švietė saulė
tik ten toks skaidrus ir laisvas dangus
nebyli tyla ir ilgesys plėtėsi
net dabar po šitiek metų jaučiu
tavo rankų šilumą ir užuovėją
dabar ir dangus kitoks
ir saulė kitaip šviečia
gaudau byrančius spindulius
laimės akimirkas
kurias buvau pamiršusi ar
nepastebėjau anksčiau
kaip viskas pasikeitė
draugai nedraugai svajonės realybė
pakely nusibarstė kas netikra
pavydas ir noras surinkti mano šviesias mintis
nukrito kaip rudeniniai lapai
tai netikrų draugų norai
kaip šalna palietė juos pačius
supratau geriau duoti nei imti
dabar neskubėdama leidžiuosi nuo kalno
pablukę jausmai verčia giliau kapstytis savyje
atmesti pluoštą svajonių
ir eiti toliau palengvėjusiai
nutrinu supantį godumą ir tamsius šešėlius
ir einu link savo žvaigždės
ryški šviesa apšviečia kelią
-------------------------------------------
 apačioje nebūtis