Nutilus gyvenimo dainai, tolyn išeisiu,
manasis laikas skausmą sulaikys,
nieko nenuskriausiu, neįžeisiu, tiktai
šaltas vėjo gūsis dar įkyriai lydės vis.
 
Eisiu nueisiu, iš kur nieks nesugrįžta,
pėdas paliksiu laiko dulkėms užpustyt,
pavasario dvelksme mintys ledu virsta,
ir tyloj, ramybėj saulės nebus matyt.
 
Šaltam tyliam kelyj vieniša keliausiu,
lengvos snaigės dar lies man skruostus,          
viena – nemaldausiu likimo ir dangaus,  
tegirdėsiu paskutinius gyvenimo posmus.