Nebenoriu nubusti iš sapno spalvoto, 
Kur nėra tamsumos, kur šviesu,
Čia palaima jauki švelniai veidą nuglosto,
Tiktai čia aš žinau, kad esu.
Čia smiltelės nepaprastai birios ir ryškios,
Viskas juda ir spindi kitaip,
Nebenoriu sugrįžti iš sapno spalvoto,
Nebenoriu iš sapno išeit.
Čia žiedai, toks aistringas, saldus rožių kvapas,
Krenta žiedlapiai man ant delnų,
Ir, praeinant pro šalį, susikužda lapai
Per atstumą šilkų švelnumu.
Čia saulėtekiai noksta ryškiau negu skruostai —
Jų alsavimą tylų juntu,
Akimis čia išmokau žvaigždėms pasiguosti,
Atsiklaupt ant palaimos krantų.
Bet staiga Dangumi nuplasnoja erelis,
Kerpa sapną sparnu į dalis,
Ir kažkas prieš akis nelauktai atidaro
Su trenksmu į tikrovę duris,
Buvo sapnas trapus lyg voratinklio gijos,
Atsibudus jaučiuosi nekaip.
Nors lig ryto prasiskleidė baltos lelijos,
Bet vis tiek jos ten žydi kitaip.