In laikā smilgās tu dienas suvėrai,
Sau tik naktis bemieges paslikai.
Bet paryčiā neišsklaidyti čėrai
Ir tas atadavē kitiem dykai.
 
Tik vieškeliu talyn nubėgā akys,
Mēgindamās pavyt naktų vagis.
A tu susigūžei, teisybēs nepasakįs,
Vilties kumpely, laukdamas, paki nušvis.
 
Tik per sunki našta liaunutei smilgai –
Bučiuoja žemį byrantys dēnų lašai,
Garuoja, nyksta... A tau ilgu ilgu,
Nars pats atadavei... Ir vė naujas dienas rašai.