Gervių vyriais girgždėti pradėjo pavasario vartai.
Užsilipk ant kalvos - vieversiai jau visuos pašaliuos.
Tuoj ims apdarus keist net apleistas dirvonas neartas,
Kai po šilto lietaus ant šakų žaluma plevėsuos.

Ar jauti, kaip jėgų į kiekvieną ląstelę priplūsta,
Kai šviesos pakviesti sujudėjo gyvi vandenai?
Kai šypsaisi, jauti - tarsi plėštumei pumpuro lukštą,
Kuriame iki šiol ankštoje vienumoj gyvenai.

Dievaži, kaip gražu, kai taip šėlsta gyvenimo geismas,
Kai atplūsta šviesos vis daugiau, ir daugiau, ir daugiau!
Tarsi pats su sparnais nuo kalvos ristele nusileidi,
Nes dvi gervės raiste trimituoja pavasarį jau.