Akyse pilkuma. Pilkai žali medžiai, pilkas visadu rusvas kĕliā smĕlālis. Ir galvoj pĩlkās mintys pīniās. Kol? Ažu kū man šiteip? Tiek dirbta, tiek taupyta, tiek rãkuota, ir, va – niekā nėra, par vienų mirksnį. Akyse stãvėjā priã dvīračiā numestas portfeliukas ir šoni išversta pinigĩniā. Kai su broliu inkišiãm dviračius Jalaveckā rūmų ažukumpin, aplink nebũvā nei gyvõs dvāsiās. Neuonaras bũvā ait’ su aptrintu puortfeliuku,-palikau un dviračiā rāgā, ā pinigīnį par graitũmų iš ti ir ažmiršau pasimt’.
- Čia bus grait`,-sākiā brolis. Nũlakiām mākyklās rāštiniān, pãdaviau paraiškĩmų ait’ aštunton klāsiãn. Vedėjas padabojis pasākiā,-gerai ir vėl atgaliõ. Ir vėl nei žmānių, nei vaikų nebũvā matyt’. Tik pinigų nėr... Nebuvau dā sustĩkis su nedãrais žmãnėm. Negalvojau, kad teip kas nors gali padaryt’, negalvojau. Kãm pasiskųst’? Niekam…
Važiuojam namo par mēstēlį, prã Juodžiā krautuvėlį`. Prã lũngų mātās dviratis su blĩzgunčiais rātalunkiais. Tiek ape jį myslyta. Ech tie, ratalunkiai… Jei būt ne blīzguntys būvį, būč jau nuspirkis, būt užtĕkį pinigų. Pritrūkā tik pinkių rũblių… Paglōsčiau jį, - palāuk manys, graĩt vėl atvažiuosiu, pasakiau.
Ā dabar minu dėdiãs paskolintā smetanskā Brenabuorā pedalius, pralaidinėja peredačius¹, tārška, vinguriuoja buktuotas priekinis rātas su baliuoninĕm pādangãm, nãrs kauk, visai neina važiuot’ par mĕstēliā brūkų. Varausi instvėris vairā kaip až barõnā ragų. Brolis guodžia, - jei būtum nuspirkį naujų dvīratį, vagis teipogi būt jį pavogis. Teip jau pastāikiā, kad ānas perājā mum kĕlių…
Nā pinktos klāsēs nusbōdā prašyt’ iš tėvā pinigų un saldainių, ar ko kitã gerãsniā. Nunešis surinktas vāverũškas supirkīmā punktan, supratau, kad pats galiu užsidīrbt’. Ir ājau, rinkau, nešiau. Ir vis pā keliolika kapeikėlių dāriās rubliai, jų daugėjā. Jau līkdavā nā saldaĩnių. Sumyslijau taupyt’ un dvīračiā. Ale grybai uogās rũdenī baigias. Pastãris su tėvu surakavau augiňt’ krālikus. Padariau katũkų¹. Ale apiã Labanõrų niekas kralikų nelaikiā. Tėvas dasižinōjā ir iš Silgũdiškiā parvežiā .patĕlį`. Raĩkia ir patinėliā, kad būt pārēlā, kad atvest kralikiũkų. Daājā žinia, kad pũsbrālis Janokas Stirniuos juos laikā. Pasiskolinis tėvā dvīratį, prisryšis kašeliõtį, aš pinktõkas, nevažinėtais keliais tik valug tėvā nupāsakãjimų, nuvažiavau dvylika varstų ir patenkintas, sunkiai, beveik pĕsčiom, bijodamas nugriūt’,aba ānas gali pabėgt, parsgabenau vyriõkų. Prasdėjā kasdieniai rūpesčiai, šĕrt’, kuopt’, gīrdyt’. Atsrādā kralikiũkų,- tãkie gražūs. Raikėjā naujų katũkų, daugėjā rūpesčių ir džiaugsmų. Kai suaugā, iškada bũvā, kai tėvas pasākiā, kad raikia atsisvĕikiñt’, ānas sāvā ũždavinį pasãuly jau padāriā,- duot’ mum mēsytēs. Sunku bũvā praryt’ pīrmus kũsnelius, ale pripratau. Visi turim sāvā ũždavinį šitam pasãuly.
Āugā ir skūrelių¹ krūvēlā ažũpečky. Par pora mētų jau bũvā pora maišų pririnkta. Dabar jau saptintokas, vežu skūralas in Berniūnus pria Kaltanėnų Vilkuončiaus priėmimą punktan Tin keturiolika varstų miškais. Ale grįžt’ jau lingva, kai kišeniuj pinigai. Par kelius rozus surãkavau-nedaug trūksta un dvīračiā. Dadėjau dā ažgrybautus ir lyg tai ir gana. Keliãunam su brõliu Silgũdiškin, ir mākyklān paduosiu paraiškimų ir dvīratį maž nuspirksiu.
Nuspirkau…
Akyse pilkuma. Pilkai žali medžiai, pilkas visadu rusvas kĕliā smēlālis ir kĕlias namo toks ilgas ilgas… Parvažiãvis namo ainu lāškān¹ puolu pāduškān ir dusinu verksmų, ale ana visvien kruta. Brõlis aiškina mõmai ape mānā bėdų.
-Vajetau, vajetau,- sudejuoja mõma,- kokia krīvida, kokia krīvida, tiek ānas dīrbā… Kãkių skaudžių pāmākų jãm dāviā Dĕvulis …
Atãjus prisė`dā un lāškās krāštā, glōstā man gālvų, tiešija:
-Dĩdelį krīvidų aptūrė`jai vaikeli, didelį… Ale asi sveikas drūtas ažsidirbsi dā ir vėl. Tātukas padės, nuspirksi ir dvīratį. Dievas dirbunčiãm padeda. Neatneš vāgiui lāimēs tāvā vargas, āšarās. Priprãtī mēs Labanõri nesisãugāt’, čia vagių nėr, ā ti skrabynas bũvā. Maskoliai - balševykai išmōkiā juos vagiliaut’, plēšikaut’. Skrabų vaikai in tėvus nusdabojį tik ir žiūri kų nukniaukt’. Nepamyslijām pērspĕt.
Aš nelabai girdžiu jos guodimų tik ausyse zyzia:
-Krīvida…., krīvida, ….. krīvida,
Iš kur un mus atājā tas žodis - krīvida? Mākyklāj besmokydamas jau žinõjau, kad pĕtuose, toli, sanõvēj gyvĕnā krīvičių gentys. Maskōliai sāvinas, kad tai jų prōtĕviai. Ale, matyt, mūs prōtĕviam, būdami susiedais, ānys dāriā negerus dãrbus ir tai bũvā invardinta krīvidu. Krīvidas dāriā ir brõliam gudãm. Ā tāliau Lētuvoj tie patys negerumai vadinami skriauda, ale kilmė matyt ta pati.
* * *
Ale ne del mānā pirmōs patīrtãs krīvidãs šitas provijimas. Tai del Dĕvuliā pāmakãs. Aš par visų gyvenimų niat pamyslyt‘ negalė`jau, kad muožna paimt svetimų daiktų. Žinojau krīvidãs skõnį.
Maž ir bĕdnĕsnis likau, ale laimingĕsnis negu tie, kur un žmānių āšarų prabagātėjį.
Ā maž ir visãs kitãs krīvidās žmānių gyvēnimuos yra Dēvuliā pāmãkās, tik ar jas supruntam, išmokstam ir ar ilgam?
`- Raidę kietina
‘-Raidę minkština
Ā ā ī ē ō –ilgai tariami balsiai
ã ũ ĕ ĩ õ- pusilgiai balsiai
peredačius¹ - pavara
katũkas¹ - narvas, gardas
skūrēlā¹ - odelė, kailiukas
lāška¹ - lova