Ten aukštai, aukštai virš stiklo kieto
Plevena lengvi ir šviesūs angelai.
Jų sparnai skleidžia muziką, švelnią ir lėtą.
Žodis teisingas. Tik ištartas per vėlai.

Ir visi smuikai pavėluotai užgroja.
Tavo nuomonė tvirta kaip romėnų plyta*.
Visi mes vienodi, praradę rojų.
Gali verkti pradėt – Romeo šoka su kita.

„Ar radai tu laimę, baltas Persevali?**“
Kokiam vandens dugne ieškojai jos?
Duobkasys prisijuokė lig valiai.
Fanfaros daugiau maršo nebegros.

Ten aukštai, virš šlapio rūko
Dainuoja angelų sparnai.
Gitaros styga kaip lemties siūlas nutrūko.
Kas būsi rytoj? Ir kur eisi? Tu nežinai.


*Romėniškos plytos buvo plokštesnės ir siauresnės nei dabartinės, be to, jos pasižymi ilgaamžiškumu.
**Perfrazuota eilutė iš J. Aisčio eilėraščio „Persevalis“: „Ar radai tu meilę, baltas Persevali?“