da sustok pri vartų —
beržs teip kontrė lauk’,
vėl pavasarėl’
jã šilčiausis krauj’s
tau i šyrd’ lašės

da pareik pru sodo —
nors takє užžėla,
vis da tebežyd’
pu langєs tavaisės’
baltos obialєs

da vis aik par lauko —
kor medynė a͂rklє
žėngsnių neskaičiava,
u puslєtos ronkos
poilse jau kvieč’

da paliesk i svėrtė —
ka i skaudžė gyrgžd jon,
šuliny pri taka
akmenyniam gyl’
gardžiausis vandu

da pažvelk pru lango —
tė un stala gūl’ da
nieka nepaliest,
tiok apipialєj’s jau
duonos žiaubere

da palauk pri dūrių —
tie raudon’ jurgynє,
kor mam pasudina,
ilgo rudenėl’
liepsnom vėl’ židės

da sugrįžk išėjės’ —
ka i tolioms kel’s,
ka i žola žel’,
šėrdė skaudžė gel’...
da sugrįžk...