Anūk, ášei inamžįsiu, a tujen gir‘k Brigitų, –
Anà kisielių avižinį Palugėj mum vīrē.
Prē gīrnų prislingavus, ašakotų tyrį
Raugindavā, inmerkus jon plutų, dienų, kitų.
 
Būdavā dažnų apibars – par būdų ūmų,                
Ale širdēs geriausiās, bičiulā múm patapā.
Ag łėktum, kai nepratįs, nā kisieliaus kvapā...
Ale jam beržā uñglys grait ištrauks kartumų.
 
Kai gyveni – gēsmē: kur sutiñki veidai,
Ā ti medus un duonās, ti audroj braidai,
Braidysi vir‘žiās kaip bungoj par smėlius...
 
Jūs dailiās sielās kur ataplūs laikų!
Kas grota radijās gražiai, – teip avižās kisielius:
Kaip mán‘ palīkįs, liks ir del‘ vaikų.
 
Klaidesni kirčiai, kurių ritmas aiškiai neparodo, reikia pabraukti. Čia negalima, tai naudojamas kursyvas. Daugiau apie rašybą diskusijoj.
 
VERTIMAS
 
Odė etnografinė
 
Anūke, aš įamžinsiu, ir tu pagirk Brigitą,
Kur avižų kisielių Palugėj mums virė.
Prie girnų prislingavus ašakotą tyrę
Raugindavo, įmerkus jon plutą, dieną, kitą.
 
Greita senoji buvo dažną apipabarti.                 
Bet širdinga tikrai, greit bičiule mums tapo.
Ag vengtum, kol nepratęs, ir kisieliaus kvapo,
Bet beržo anglys greitai jam ištraukia kartį.
 
Gyvenimas – daina, –  ir sutikti veidai,
Medus ir duona, ir audrų aidai,
Pušynų viržiai, banga nuslydus smėliais...
 
O grakščios sielos tvinstančių laikų!
Čakoną rė minor ir avižų kisielių –
Patsai paveldėjęs, teikiu ir palieku.