Kaip manai, ko aš laukiu nakty?
Ne blukimo dangaus, ne šviesos, ne pirmų vieversių – 
Gal paragins sukrust
Ir ieškoti prasmės būtyje tavo žingsniai?
Ir dėliosis ramybė iš tų čežesių neskubrių,
Kol pajusiu būtis kaip many
Išsilieja ir tvinsta,
Kaip diena pasirąžius
Apžiūri visas kamaras
Tavo tiriančiu žvilgsniu it podėlio tu iki šiol neatvėręs,
Kaip raudonis drovus 
It žara ant veidų užsidegs,
Nes žinosim, kad juslės nešiojasi alkaną skėrį.
O žvėris? 
Jo pavidalas keisis ir nyks,
Kol mainytis nustos
Iš savęs išsitraukęs žaliuojančią viltį.
Tu šypsaisi
Ir baigias tamsi paslaptinga naktis – 
Gali blukti dangus, gali čirpt vieversiai,
Gali saulė jau kilti...