(Ištrauka)
                                                                  III   dalis
      
                 Alibnúkės obelíes pavėsis sklódniai dengė stalų, katrų Petras Galinis, ne tankiai, ale cik kap paráidavo biskį ko scipresnio pakaštavójis, buvo gódniai atidaužis kū́mščiais ir vis narávinos sukapóc sukūrýc, bà per visų žiemų, palùg jo, tas stovėjo prieminėj kap riógla užėmis  šiciek ádvado, kad ne pràijc. Ale gerai insipavasariójus, dabók, jau ir vėľ  išsitįsis tų stalų an kiemo, pastato po žýdzinciu alibnukì ir šaukia pácių:
                  - Aldute, áikšy cianáj... užciesk tu jį kokiù klijánki, kad po lietùm neslýdzyt.
                  - Tai gi nelija dártės, — toj omisniu nesizavijoja. — Gadzýsiu aš cia dar matai gerų klijánkį deľ tokio truklėko. Gi andái sakei, kad nezgádnas — cik sukūrýc.
                   - Atais čėsas — sukūrýsiu, o dar gi nesupúvis, va cik staliūgės jau visai gátavos, ale ko norėc — dar mano dziedo darýtas. Pómecis gi...
                   - Matai, Petrai, dziedas visų stalų padarė, o tu cik staliūgių ir tų nemokėtai indėc.
                   - Ale kam tau jos zgádnos? Nedzidełė tu cia ponia — kojų an kojos ir tep moki usidėc. O an kiemo ir tokìs susgadzis. Po óbeliu bus dar geras kap kadù pasėdėc, dū́kų atgauc, — práudzinas Petras ir glóscia šiurpuotu rankù stalų.
                   - Nù tep — ot gera zakavónė tau nug prócios! — vis dar nepéržengus prieminės slankscio per ádaras duris sprečinas Aldonė. — Kam sėdėc, o kam lakscýc su večeijriu aplink šìtų truklėkų. Kas iš jo liky? Cik pelavìnos.
                    - Aľde, — padrū́cino balsų Petras. — Gana laskatuoc — klijankį, sakau, nešk!
                    - Jis matai, dar mani šidzis! - Aldónė klapc klemku, ir dzilo už durų, o Petrui negirdzinc pacykom dadėjo, — Akmenio tau aršto dancyse, ale ne klijankės.
                    - Ot britki bóba, — dūsauna Petras, ir lyg persiprašydamas stalo, dádeda: — Palauk, aš su tuoj varłì acikvícysiu...
                  O Aldónė tuom čės cia pasakė cia pamiršo: vercia stalnýkus, grózdzia šėpukėse  koľ randa ko jieškojus ir po adzýnai stalas jau žýdzi parėdzýtas kvietkuotu klijanki. Ir tep kelinci metai iš ailės: kap cik pavasaris — stalų laukan, žiemavoc — priminėn. Šiųsmet irgi ne kitap. Stalas jau cielas mėnasis kap po alibnùkės vainiku, o nūnai dar ir gražiu skoterciu ùžciestas, ba gi šventa —šiųnakc Joninės prasdeda. Galiniai nesbalamū́cis per nakc, o pradės švýsc jau dar, ba tam dar viena pričina jyr — susvežė kluonan šienų. Mačino du vyrai nug sodziaus, tai jau dar panevaliu turi užpundzyc, ba kitų rozų nedasprašýsi — neis. Prauda, Aldonė minavojo Petrui, kad tas galėt numesc kóžnam po dešimc litų  ir kvìt — spakainà galvà, bà su tuom pùndzynimu tai daugiau išais: raikia duoc išgerc, usigerc, ir an spotkucio óvaštai patrupyc, ba  jy žino, kad pas svecimų  bus kàp smakài in ėdzį. Ale kur tau! Petrui gal ir incìkt tep, kap jy siū́lia, ale kad jis pats cik siū́lbscioja — tep gi nori savadárbės pakaštavoc.
                   Aldónė per daug nesistorójo, ba gi nedzideli cíej ponai sėsis už stalo: Muliaus Aľponsėkas ir Pušelinsko Rokucis. Ale vis tep prieg spotkucių kožnam acebniáj sciklukus padėjo. Cik Petras inkišis po alibnuki šienuotų galvų jų subalamūcino:
                  - Dėk cik víenų sciklùkų, Aľde.
                  - Míslini suguris?
                  - Nesuguris, ale nezgadnà cia tój mandrystà. Mūs kampi nug seno su vienu scikluku apséjo, o tu dar cia víblysies kàp kokià mieščionkà. Tfu!     
                  - Tai  aš gi prastùs visai...
                  - Neraikia tų zóbaukų.
                  - Aik tu šienauc, — cik omisniai, be zlascies kebšč kebšč jam per pirštus abrūsu. — Gerai, o aš dėsiu dábon, kad tu cik seiłi neužspringtái to scikluko láukianc koľ iki tavy ratu dajis.      
                  - Ne ciej žmonės, kad marùdzytūs, ale tu zavijókis, ba  matai, kad  vyrai stapýkauna šienų suvéžį: jau zùlinas abùdu palei tuščiùs léitarus.
                  Praudų Petras bajino: kap atkímšo jis korkų nùg bùtelio savadarbės ir palaido nug savy sciklùkų, tai cik po trecio rato Mùliaus Alponsas pasnogėjo šnekėc, ale gaspadorius graitai jy apcýldė:
                  - Nù nù nù Aľponsùli, pirma raikia išragauc, kitam impýlus laisc toliau, o jau cik paskum možnės užsiporyc.
                  - Šiųsmet gero šiáro gyvuliam turėsi, Petrai,-  jau nuríjis skibukį lašinių pradėjo Aľponsas. — Cik šiugžda šienas, ir kvépia, ba dziūvo nei rózo lietaus nekliudzýtas.
                  - Tep... davė Dzievulis susvežč parù. Ba gi pats matiau kap šiųsmet skrùdėlės an aukštos žołės lizdùs susisùkį — znokas, kad vasara bus liecýnga.
                  - Praudų bajini, Petrùli, — riebuluotom lūpom terškėjo Aľponsas. — Aš irgi dėjau dábon. Kap cik stójas an págdos raikia storócis šienų susvežč ik šventam Jóni. Ba po jo tánkiai lietūs užaina, o jei datrauksi ik sapcynių míegcincių brolių — ty jau pastaiko ir sušucyc.
                  - Užpernai anė kokis patápas per Jónų buvo. Nat Varėnė cíes Vaikantoními iš kriantų buvo išiájus. Ovaš šieno tadù Jonýcis supūdė. Iškarstė paskùm an žaginių sušùtusį, ale jau šieno smókas ne tas, — bajino Petras.
                 - Kiba tu Petrai tų šienų pats smokavojai, kad žinai smókų? — jau bískį inraudusiais žandais pascekavino Aldonė.
                 - Aľde, nesvíblyk prieg žmonių, ale aik geriau mėsos, duonos patrùpyk. Paglesciók in torielkas, ba ty jau Varėna tuoj bus macýc — papričinávo Petras.
                 - Kur macýc, kur? Visko  jyr pylna, ale tep ir sakyk, kad ùžankčiu, — su krívidu sprečinos Aldonė, ale nei nepasjùdzino nùg usláno.
                 - Nu taigi sýkciokit, vyrai, ar lašinio ar ko, — jau pats Petras pradėjo siūlyc ir raktavai acimínis pasisuko in pacių. — Aik, Aldute, atneši rūgýtos sulós su dziovýtom grūšiom, pavidnėt gi dar būc, ba šiuosmet  tau pastaikė tep gardziai užraugc.
                 - Nu dar cia? Kų cia baini — likis gal puskucis an dugno ir tas su buzù, — vėl Aldonė anei krùsc iš daikto. Petras cik msóc ranku lyg būt norėjis kokių musių nusvýc, ale čėsu ratavojo Alponso šneka:
                 - Ot gražiai gyveni, Petruli. Tu galėc cik vienas šitam kampi gývulius laikai.
                 - Nugi? Tep jau ir vienas? — nùsdavė lyg pyrmų roz girdėt.
                 - Nu tai dartės an sodziaus po karvį turi cik Šimienė, Julýnas ir  Balkùcis, — pirštus lankdamas toliau baijno Aľponsas.
                 - Dar Raudzių Monciùtė turi, — pýrmų roz prieg stalo šnekon insiscipino Rokucis.
                 - Kiba tau aršiau, — atsilošė Aldonia, — nebajik nebulnýčios. Kap jos móma pamirė — tais paciais metais ir karvį pardavė. Kap jy viena šiaro pasdaris?
                 - O kap anksciau pasdarė? — nusdzývino Rokas.
                 - Nù tai gi samdė Julýno Stasį ir tas šienavo su traktoriu. Iš mómos pensijos možnėj susmokėc už gazólį ir prócių. O dartės paci gyvena cik iš grýbų ir vuogų.
                 - Tai gaľ kokių pašalpų gauna, — garsiai mislina Aľponsas, — darbo tai cia aplinkui nor usimužk — nerasi.
                 - Ot, sópa tau galvų deľ Monciutės, — šneka Aldonia. — Gyvena gi. Pavasarį su lópetu inkiša pieskón kokių bū́ľbų, pasisėja bacvínių, mórkvų. O daugiau tai kų mes žinom — netaina pas mus pakiminėc. Nepriguľni jy su žmonėm.
                 - Ale tu macýk, — vis dar dzývinos Petras sukdamas šnekų vėľ in savi, — an sodziaus jau cik trýse po karvukį laiko, o aš va vienas — dzvi. Ir arklį turiu, póra meitelių. Ale ir prócios kiek — dzýkas nigdi nesišiùlinu  aplink sųsparas. Nu tai būk sveikas, Alponsai.
                 - An sveikatos, — atsakė tas
                 - Vienas! — pradeda širsc Aldonia. — Nu dzíevaži jau kokis asablývas tas Galinio Petras — ne galva, o kùparas! Ale jei ne aš — nieko neturėtai. Dzie, neturėtai! Visur stumiù paci: arc — panevaliù, šienauc — panevaliù. Jei kóžnų mielų dzienų būtau nezauninus tai pažiūrėtau kap tu būtai nusišienavis. Ir po šiai dzienai dar motiejukai pievoj būt lingavy!      
                 - Apsisomyk, Aľde, — jau cykesniu balsu sako Petras. — Ar gi aš sakau kų... Ale vis tep mano rankosna vadelės ir aš kėravoju.
                 - Tu? Cia tu kėravoji? Jai mano rankosna nebūt botago tai nieko cia nebūt.
                 - Cik pasisodzýk bobų prieg stalo — būsi nei pavalgis, nei išgėris, bracia, — Petras nori nulaisc šposais visų Aldonės šnekų, ale jį vis tep ima zlascis, kad výram girdzinc šitep nezgrėbniai in jy paci pričinauna, tai nor buvo nemíslinis, ale atkimšo ir antram bùteliu korkų.
                 - Jei švýsc tai švýsc, — keldamas sciklùkų pasakė lyg sau, lyg Aldonei an zlascies.
                 - Rokùci, neužmik prieg stalo — aisim šiųnakc paparcýnan žýdzincio kvietko jieškóc, — dribc — užtailiojo kitù ailiu an tós paciós zlascies ir Aldonė.
                 O Rokucis sėdzi susríetis, abiem rankom susėmis už pilvo, ba jo skilvys urzgia kap šuva, katram ródzia kaulų, ale neduoda. Per vidurį stalo stovi blėka su uspýrgytu būlbini bandù,  dzidelė  pajylga torielka pritrupýta  mėsós ir sū́dzytų lašinių su raumeniu, ale kad nezgrėbna  tep toli sýkcioc, jei niekas nesiūlina. Cik rózų Petras pasiū́lino, tai tadù Rokucis acignybė duonos gurulukų, o dar  jau  tep nógis ko scipriau. Palauks, kap atais in jį sciklùkas, tadù bùs zgrėbniau sýkterc in tų torielkų — gal kap nór acivožis. Gerai Alpónsu: tas sėdzi prieg Petro ir mala dancimi kap su šiečkarniu, o  priešėg jo, kap omisniu — Aldónė sėdzi... Ovaštai čėso prajo, kadù jis jų tep iš arci matė. Kadù tai seniai visi baijno, kad jy buvo gražiausia kaimo merga. Visi baijno ir jis tep mislino kap visi. Ir łėkė iš paskiau Aldónės kap juokdario pirštu pamónytas, koľ atsitrenkė in Galinio Petro placių krūcinį.
                  Per ýlgas smūrglýs Rokai po tavo nosiu žiba, — pū́kšč, pū́kšč, pū́kšč jam Galinukas su broliu Albertu kūmščiais per nosį, per jaknas, ir an pagynos dar paščiókan dadėjo.
                 O po nedėlios pats Petras nusvedė Rokų miestelio „duchovkėn“ (tep vieciniai vadzino  prirūkytų alinį) ir ty jo atsiprašė.
                 - Dovanók, Rokai. Nekaltas tu, — šnekėjo siūlbsciodamas alų.
Išklausė tadu Rokas Petro šnekos, kad tas ne tepsau spacerauna, ale ščyrai draugaunas su Alduti, cik tuom čėsù buvo susnekanciny. Tai jy an zlascies, pakýrkydama Petrų, paci pradėjo Rokùcį kibýc ir kap rozas per šventų Jonų visiem girdzinc iš vakarėlio paprašė palydėc.
                 - Pavidna buvo žinoc ir tau, kad su juoj draugaunamės, ale Aldutė net pasbažino atsiklaupus ir sakė, kad nežnójai, tai už tai tavi ir kibino. Sakiau gi: man an zlascies, o in tavi — cik špósydama tep.
                  Rokas geriau žino, kaltas jis ar ne.  Dar ir kap kaltas! Žinojo jis viskų, nedzidelis cia sakretas vienan kaimi gyvenanc, bet tadu Aldónė kap varažbítnykė kokia, tep jį visų apdegino savo rudų akių kibirkštùkėm, kad łėkė jo neapramýtom gýslom neišbajici žodziai iš gražaus spalvoto sapno su visu sýlu kap pavasarį iš kriantų išiajus upė, ir tuom čės jam ródės, kad jau rýdzienos nígdi nebùs. Kaltas, ba žinojo, kad toj šventa Jonų nakcis suodziais užpaišė jo laukiancios Raudzių Monciùtės šašėlį, katro jis nemokės numazgóc.
                 - Nù, Rokai, ko marùdzini — ùsveikytas gi, — girdzi kap per sienų Alponso balsų  ir po nosiu vėl mato pýlnų sciklùkų.
                 - Būk sveika, — lýnkterėjo priešais savy, nei nedabterdamas in Aldonį Rokas ir usivertė sciklùkų. Išgėris, palùg paprocio turėjo inpýlc Aldonei, ale ranka tokia sunki pasdarė, lyg būt pýlna  ákmenio...


Ł, ł – tariama kietai
Ľ ľ – tariama minkštai