Vėina dėina sosėruošiem rinktė avietiu. Mėškėnės avietės dėdėle kvepiejė mėško. Ožoudės ton kvapa, galiedava visas tas ougelės ožkarta suvalgytė. Bet bova anuos baise daug šapeliu arba kėrmėnieliu.
 Da naiejos į mėška pūtė šalts, mon nažėnuomas kryptėis vies. O vos tik tėn kelis žingsnius įžėngos, vieji nablėka. Aplinkou karšta pasėdarė. Nosėmuoviau sava megztėni ėr daviau mama palaikytė. Pradiejiem ougautė. Bovuom mėška kėrtėmė, ten bova ėlgas žuolės ėr kelė jaunė medele, daug ougu krūmaliu. Mama apsėžvalgė, kad nier rauduona megztėni. Vo kap dabar bus? Pouliem anuo ėiškuotė. Ejiem į ton pose, pro kor atejiem. Aš ont aukštiausi kelma pasėlėpau ėr vėstiek nieka namatiau. Tuolėi nabuvom noejė, turiejiem jog anou matytė. Mama anou nuoriejė surastė, bet ka pagalvuojė, kad jau nabier vėltėis, pasakė:
-  Ai kuoks skėrtoms, gal žėima kuoks zoikis nesušals, nes so megztėnio apsėguobs.
Kad ėr žėnuojiem kad megztėni nabrasem, vėstėik ėiškuojiem. Viel lėpau ont kelma ėr vėstėik nieka namatiau. Kažkap mama ejė ėr pamatė pri kėrtėma patiuos pradiuos megztėnis besos. Mon atruodė, kad tėn aš jau daug kartų bovau, ėr mama tep atruodė. Bet kap bova tep bova. Ligo kas būtų ton megztėni atnešės ė sogrožėnės.
Po tuo, kėts notėkėms bova, kad jau ougavėma sezuons baigies, sorastė žemuogelė bova stebuklos, vo mes nuoriejiem prisėmintė vasaras skuoni. Ejiev so kūma, bet nieka naraduov. Tik aš iediau zoikiu kopūstus, nes nieka skanesni naradau. Ka jau nosėbuoda tėn betė, apsėsokuov atgal, ėr baise nostebuov: ten kor zoiki kopūsta - rauduonou žemuogelės. Na viedras, bet anu bova. Ėr pradiejiev skanautė.  
Šatielgali kaimė biega mona narūpestingas vasaras dėinas. Mon patėkdava būtė pri tvuoruos: aš laukdavau kumet prisėrps mūsa ougelės ont keista joudu ougu agrasta. Ougeliu skuonis bova neapsakuoms. Mon atruodė, kad tou skuoni geriause pajosi, je ožkarta soiesi vėsas ougas. Tėn nepoulė bėtis, nuors toriejiem 17 avėlium.
Vėina dėina tyle rinkau ougelės, bovau pasėlėnkosi, vo ka pakieliau akis, anas reikiejė ėr pasėtrintė. Ėš tuolėi baatjuojėnti laumė, so vėsuokes auskareles, karuoleles ėr tep marga apsėdariosi. Ana atjuojė ont dėdėli arkli, jouda kap naktės. Ož anuo - kuokių dvėdešimtėis bebrų gvardėjė atmaun link monės. Vo ont anum - joudė babauše so mažas rageles ėr velnioku oudėgeliem. Aš anum naėšsėgondau. Vo dielkuo mon anum bėjuotė? Jok anėi ož tvuoruos bova.
 Laumė mon davė tuoki soraitytą lapą. Atraitiau, ėšvyniuojau, vo ėš tuo lapa ėškrėta sėdabrėni viežli kuojė. Laumė paklausė ar aš vėskon sopratau, ryžtinga tariau, kad sopratau, nuors nieks nabova aiško.
Vakara tomsuo vėsė pradinga. Tyliedama ronkuos laikiau kuojė ėr staige nosėgondau - kažkas šnar ont žemės. Bėjuodama pažvelgiau - vo tėn tas jouds babaušioks pasėkinkės bebrioka.
Aš tau padiesio, aš jok matau, kad to nieka nasoprata,- pasakė babaušioks.
 Aš tik palinksiejau, bet greta parbiegau į truoba. Jau bova viela, reikieje važioutė nomei. Kėta rytmetį viel čia važiavuom. Ėiškuojau babauši, vėsor po kertės ėr stėpre ronkuo sospaudosi laikiau viežli kuojė. No ėr spiekėt, kor babauši radau?
Torem sena traktuoriaus padanga, ėr į anuo prilyn vondėns, ėr kad yr karšta, tėn varlės mauduos. No ėr babaušis, bet ba bebra ten plaukiuojė. Ons ėšlėpa, nosėportėna vondėni. Ėšejiem. Naįsėvaizdoujo kor. Vėitas bova tuokės namatytas. Babaušis mon ėr saka:
Greta maukės tus batus, matau, kad jau nabipaeti.
Mautėis nanuoriejau, dar sošlapsio. No bet, kad babaušis tep meile prašė, nosėmuoviau. Kap bus tep. Vo ten samanas minkštiausės. Ons ėš vėsuos gerklies sorėka, kad sauguotiuos. Pasėlėnkiau ėr notipenau į krūmą. O kas tėn bova? Žvierės neatpažints. Ons sauga mėška Pėlį pėlaitė. Tyliejau, kon pasakė babaušis, nieka nasopratau. Vo kam moni pri anuos vestėis? Ejiem tuoliau. Babaušioks ožlepa ont akmėnėis ėr prabėla pingvins. Babaušis anam davė kuojė, kor mon bova laumė įdavosi. Ėr ėšdyga ta Pėlės pėlaitė. Akis ėšpūtiau ėr net nepajotau kap babaušioks moni stumtėna įstūmė į vėdo. Menie šuoka voverių puoras, sokuos barsoką, bova pėlna gyvūnų. Pėlėis galė ont suosta siediejė mielėns zoikis. Babaušis moni vedė link anuo. Ejau, kon darysi.
- A to prisėmėni  vasaras skuoni zuoki kopūstūs ėr megztėni zoikems? - paklausė zoikis.
- Prisėmėnu,- tariau.
- Vėskon tau gera padarė zoike, vo to ni megztėni atidoutė nagalieje. Kuokių duovanų dabar atneše?
Ėšsėgondau. Drebiedama, vėrpiedama pasėveiziejau į babaušį. Ons šypsuojies, moni naskaude pastūmės zoikeliou, davė mona batus.
A tėks jums tuos mūsa duovanas?
Zoikis anus apveiziejė. Ėlgė bova, no ėr tada ont ausūm ožsėmuovė. Tep šėlta tep gera. Ons padiekuojė, vo mes ėšejiem į lauką. Bovau napatenkinta, vo kas mon batus grožyns. Tuokėj gerė bova. Babaušiou pasakiau, vo tas naujus batus ėš margiausiu žuoliu pagamėna. Da poikesnė ėšejė. Ka so mažioko nomėj grįžuom, lig dabar aš vės mėslėjo: a tep bova, a nabova…