Ten, toli, anapus, už stiklo
Šoka dūžtantys lašai.
Nieks nežinos, kas atsitiko,
Jei nieko niekam neprašai.

Stiklas skiria, stiklas saugo,
Saugo mus nuo mūs pačių.
Bet mūsų mintys – mums ne draugas,
Jos nepaklaus, ką aš jaučiu.

Ir niekas nežinos apie šešėlius,
Kurie seka karštomis pėdomis.
Bespalvės akys jau išėjo,
Užtvėrę gerus norus vidumi.

Ten, už stiklo, šoka lietūs
Ir šešėliai bando sklęst.
Ar norėjai, kad skaudėtų,
Kai viltį numetei paskęst?