Rodou atejė, vuobola nokrėta, padėngė žemė savo skaniestas. Ėr moliūga pagaliau subrėnda, nes anims jau į švėntės laiks. Ėr marka, skanė daržė lauk, kol kuoks vaks bėnt vėina soies. Tėi rodėns maluonoma. Jau ė mediu lapa nokrėta, mokykluo so anas darbielių padaugiejė. Nusėbuodosė, ryške žalė žuolė padėngė spalvas. Aplinkou: geltuona, rauduona ė roda. Įžėngus į mėšką tik veiziek, kad vėituo vuoveruškas napasėimtomi gelsva lapa. Ta daba ė gryba kramės kaišiuo, veiziek tik kuoki nuors raudonėki neprimink. Smaguma rodėnį na tik mums, bet ė grybams. Gal sava spalvas paruodytė, vo kažkomet tuo padarytė nagaliejė vuoveruška.
Kartą, ka vasarą natėkieta pradiejė augtė gryba, bet nabėjuokėt na vasaros vėdorie, vo jau galė, vuoveruška sarmatėjies. Vėsė so keporiem gražiausiuom, vo ana balta. Atruodė baisesnė ož nusenusį pompuotaukšlį. No gal ana tep atruodė. Ėšdyga mizerėjė, bet niekam napatėkosi, gera pamėslėjosi, somėslėjė šlebė siūtėis. Keliava po mėšką, samanas rinka, šapelius, spyglium visuokiu prisėrinka. Vėskuo prisėrinka, kas tik mėškė ėšsėskyrė spalva, forma. Noėjusi ana pas vuorus prašies, ka kuokė šlebė, ėš anuos rinktų daiktų pasiūtum. Vuora siova, plošiejė, nes vuoveruška buvo pažadiejosi atsėlygintė. Vo par ton laiką, kumet ana rokavuos, žėnė po vėsą mėšką ėšnešiuojė šarka,  kad vuoveruška paruodys savo šlebė rytuo vakare.
Vuoveruška apsėvėlkosi šlebė įžėngė į mėška vėdorį. Vėsė mėška žvierys anon pamatė. Gal šypsuojies ėš mandagoma, vo kėtė bova nostebė, nadėdėle anims ta šlebė patėka…
Tep slinka dėinas. Vuoveruška liūdiejė. Įsėlinda į tomsiausį eglyną ė tėn tūnuojė. Nieks anuos napastebiejė, nieks našnekėna.
Vėina dėina  į ton niūrojį eglyną įstraksiejė saulės zoikis. Ons pamatė liūdnojė vuoveruška ė sožėnuojė anuos istuorėjė. Saulės zoikis tep mietė sava geltuonus spindolelius, ka ė pati vuoveruška ėšsėgona. Ė notvėska vėsos eglyns geltuona spalva: žėngė vuoveruška tuokė poikė šlebė, katruos gal pavydietė kėtė gryba.