Parkerių pasakos. Namuose
Kartą viena mergaitė nuėjo į kanceliarijos parduotuvę. Ten kaip tik dėliojo naujų parkerių dėžutes. Parkeriai buvo dar šilti nuo mano senelio rankų. Kai tik išėjo darbininkai, mergaitė nuėjo pasižiūrėti naujos gamybos parkerių. Paėmė vieną į ranką, o šis dar šiltas, lyg ir vibruoja. Pamiršau seneliui pasakyti, kad tą parkerį jis paimtų man. Kokia nesąmonė! Juk aš sakiau, kad jis – mano. Ar ne? O dabar ta mergaitė, vardu Julija, pasiėmė mano parkerį. Tas jai taip patiko, kad ji ėmė ir priėjo prie prekystalio
– Kiek šitas kainuoja? – paklausė ji.
– Tris litus devyniasdešimt devynis centus. Pirksi? – maloniai atsakė pardavėja.
– Taip, – Julija išsitraukė kelias monetas ir padėjo ant prekystalio. – Toks jausmas, kad jis šiltas ir vibruoja nuo gėrio ir meilės.
– Taip, žinoma, – atsakė pardavėja, nė nenutuokianti, apie ką čia šneka mergaitė. Julija grįžo namo. Mama, kaip ir visados, paklausė:
– Kur buvai, aukseli?
– Parduotuvėje, – atsakė Julija.
– Ką pirkai?
– Parkerį.
– Tau dar jų negana?
– Mama, jis dar šiltas, iš fabriko. Šitas parkeris išskirtinis! Jis šiltas nuo meilės ir juoko!
– Žinoma, taip. Visi parkeriai būna šilti tiesiai iš fabriko.
– Ir pilni meilės bei juoko! Bet šitas išskirtinis!
– Tau visi parkeriai išskirtiniai, pilni meilės ir juoko, – tarstelėjo mama. Visada šitaip. Ji mano, kad Julija perka todėl, kad perka. Kartais taip ir būna. Tačiau šįkart – ne.
– Tai kiek gi kainavo šitas išskirtinis tušinukas? – jai visuomet rūpi kaina.
– Tris litus ir devyniasdešimt devynis centus, – išpyškino Julija kaip pardavėja.
– Tai gan pigiai nugriebei!
– Ir dar lietuviško fabriko!
– Tai puiku! Visad sakau, kad lietuviškos prekės geriausios. Aukseli, eik valgyti.
– Ką?
– Šaltą žuvį su majonezu.
– O majonezas ekologiškas?
– Žinoma, aukseli. Kitaip ir būti negali.
– Su e ženklu?
– Taip, taip. Pati pasižiūrėk! – ta Julija valgo produktus tik pažymėtus e raide. Jeigu jie iš parduotuvės. Na, bent stengiasi valgyti. Aš jai taip pat pritariu.
– O gal yra ko nors kito?
– Yra.
– Ko?
– Keptų bulvių su sūriu. Tai ko norėsi?
– Hmmm... Gal bulvių.
– Gerai, einu iškepti.
Mama ėmė kepti bulves. Julija uodė kvapą. Net man seilė ištĮso, nors visa tai buvo tik šeimos burtai. Oi! Kad jau pasakiau, tai ir nekankinsiu. Mes turim tokį mišinį, kurį pauosčius ir pasakius užkeikimą, pasakius ką nori matyti, matai tai, ką nori. Ne kartą esu bandžiusi. Dabar aiškinuosi, kas nutiko mano parkeriui. Štai ir visa istorija. O kas tas mišinys – nesakysiu. Šeimos paslaptis. Juk ir jūs turite šeimos paslapčių, ar ne? Ir jų niekam nesakote? Tai va. Ir aš nesakysiu. Dar pasinaudosit. Beje, pamiršau pasakyti, kad tik mano, fabrikinė giminė mato vaizdus. Ir tik ji žino užkeikimą. Bet jei žinotum mišinį, jo paruošimą, užkeikimą ir patį ritualą, vis tiek nieko nematytum. Tai kam vargintis? Visa tai užtruktų labai ilgai. Nesvarbu, kad tu turi laiko tokiam išklausymui. Vis tiek nesakysiu. Nenoriu. Šeimos paslaptis. Tad baikime ginčytis ir grįžtame pas Juliją. Kai mes taip šnekame, tai atrodo trumpai, o iš tiesų jau vakaras. Ir pas Juliją, aišku. Pasiklausykim mamos ir Julijos.
– Mama, – tarstelėjo Julija.
– Kas yra, vaikeli? – paklausė mama.
– Pasek man pasaką.
– Apie ką?
– Apie Ši Cu veislės šunytę Marionką, – iš tiesų tokios pasakos nėra. Ta Julija prisigalvoja pavadinimų ir liepia sukurti pasaką. Mano nuomone, mamai sunku.
– Kokią istoriją norėtum išgirsti? – mama spendžia spąstus, kad nereikėtų daug kurti.
– Tiesiog apie tą kalytę ir viskas. Sek pasaką, – Julija neužkibo ant kabliuko. Tai ir pasiklausom tos mamos pasakos!