Tokios ryškios žaros danguje pasiliejo... Gal tai Tu, Viešpaties vedžiojamas po Jo amžinuosius sodus, netyčia užlipai ant kokios saldžiai nunokusios, kvapnios avietės ir sutraiškei ją? Juk ne visada buvai atidus. Tuo labiau dabar, kai Tau gal žydi vaikystės augalai ir čiulba jos paukščiai. Ar sutikai čia brangiausius žmones? Ar tyvuliuoja  tas tyras ežeras, kuriame dažnai maudydavaisi, ar nardo jame sidabražvynės žuvys? Ar regi jame savo, jauno ir gražaus, o ne ligų iškamuoto, atvaizdą? Ir egoistiškas, savigailos kupinas klausimas: ar prisimeni mane, ar žvilgteli nors akies kampučiu į dabar vienišą mano būtį?
Taip norisi TIKĖTI.