Matai, lieti, girdi,
Jauti ir kvėpuoji,
Bet siela ne čia, ne čia ir širdis,
Ne ant tos žemės po tavo kojom.

Tamsa, šviesa, viltis ir šešėliai,
Ir visa kita, kas telpa juose.
Tad kurgi, kur link išėjo
Tavo mintys, vienatvė ir dvasia?

Surikt, gedėt, suduot
Ar pamiršt, kad nukristų dulkės?
Įtrauks kaip ugnis ir vanduo –
Į kur būtų geriau įpulti?

Kentėt, tylėt, išbaidyt
Viltį, o po to ant jos šaukti.
Paslapties neišduos nebylys,
Ją nusineš išskrendantys paukščiai.

Skausmą pamatyt randuos,
Tik ar tai padės suprasti?
Artėja ugnis ir vanduo.
Galgi jie nusineš tavo naštą?