Sustingę medžiai ir saulėtas dangus —
prasmingo polėkio minčiai atrast negali:
bejausmė kreivė į įšalusią žemę įsmigus,
tarpsti naikinančioj būtyje, o praraja gili.
Mažas žemės lopinėlis, kuriame klajoji,
tai likimo ir laiko dovanota kukli dovana,
nepasiliksiu ir čia — mano draugė mieloji,
nesupyk, jei kartais myniau pėda sunkia.
Stengiausi nepažeisti santykių gamtoje,
sunki galimybė ir jos išvengt nepavyko,
tavimi ropoja silpnesni padarėliai už mane
ir gėlių žiedai sunyko nuskinti mano ranka...
Deja, dabar tarsi šauksmas aidi iš gilumos —
tu girdi — į jį atsiliepti negali — baimė kausto —
jo garsas vis stipriau skambės ir nesustos,
todėl naktyje kartais negali sumerkti bluosto.