Gyvenimas par den

Saula jau aukštai dungun inlipa. Ištirpda kalnus sniegą. Kiek besistengia žiema lopytę sava baltus apsvilkimus, nieka iš tą gerą neišeina.
Pirmučiausia jadas žemes lopai atsrunda palei gryčių. Šyčia iškiša sava baltas galvelas sneguolas ir jų žali lapeliokai. Tikras karalaites. Paskum jas išlaidžia stiebus ir raudonas tulpes, a viškum nutirpus sniegui pražysta ir narcizai. Vysas gelalas palei sava eilį žydi. Tik pačiam darželią kumpi sava žaliais, kaip svagūną laiškų lapais, pasdabinus būvą kokia tai gelala - to katrų rudeniop pasadyną babelą. Niekas nežyną, kas čia par žalynas ir kokiu žiedu pralinksmins anas. E, tas ir nesiskūbja. Matai, vis niekaip neišsirenka sau žedų spalvas. Jau sumįslę pražystę melynai, kaip žibūtę ir naret būt panašus un dungų, ale jama ir apsmįslia. Pa pusdenia jau naret būt baltu, ale narėtųs būt mandresniu ažu sneguolį. In gala išsirenka. Egi saulas geltanumas bus pats tas. Teip un pačią rytą pražydi geltanai.
- Ai, kaks grožis, - grožis visi darželia žalinai, paukščiokai, vabaliokai.
Rasa prausia, a saula šitų žalynų nudžiavena, viškai kaip abrūsu. Bitelas toj gelėj medų skubjas rinkte. Ale tik neilgai par jų darbštuolas ažsibūva, mat ažjaučia liepas žedų kvapų ir lygiai zyziantis auksą debesiokai, plaukia spiečiais un galūlaukes liepų.
Gelą bandą ažlaikytę paskutinį ažsilikusių bitelį:
- Pasvargą, tai ilsėkis un mana saulas spalvas žiedą. Gerėkis mana spalvu ir mana ažvadinimu. Argi negražiai mani šaukia?
Bitelą atstupia, pasdeda sava indeliokų su medum. E, pa kiek čėsą subirbina sparniokais. Gelą netverdama navatnamu, paklausia:
- Tai jau laki?
- Teip, matai liepa pražydą. Tynoj medaus pylna, e pas tavi jau beveik nebėr, e ir gražiu tava lelijas ažvadinimu sotus nebūsi.
Gėlį apemę pavydas ir markatnumas.
Saulą susrenka spinduliokus ir atagula megot. Bites sulenda aviliuos. Neažilgą sava liktarnėlas ažudega žvaigždes dunguj. Karklyni pragysta lakštingala.
Gelą šaukia dabar un savi gedarėlį:
- Ką gi giedi tam šabakštyni? Atlėk un mani. Man teip patinka tava utarka.
Atalakia paukštelą, parypauna visais devyniais balsais ir lakia atgalias karklynan.
- Tai, ne gi tau geriau nykiam kumpi? - nusdyvija lelyja.
- Matai, aš tynoj kožnų pavasarį ulbu ir man teip ti gera.
Lelyja nieką nebeatsaką, ale visa persismelkūs pavydu, nepamatą, kaip jas žiedas jama trauktęs. Nebejama nat miegas. Vis visokiąs mįslas lįsti lenda.
- Lelyjėla brungi, prijimk mani naktigultan, - pažadina iš tų mįslių skytas balseliokas.
- Matai, ašei pasklydau ir negaliu atrastę sava nameliokų, - rauda mažūtę skruzdeliotę.
- Aik talyn na manį! - supyksta geltonasai žalynas.
Skuzdeliotę nuveina, e lelyjas žiedas da daugiau sustraukia.
E, kai išaušta rytas, visi iš nuostabas nat išsižioja. Vysas gelas mandrystes praėjį ir anas žiedas teip sustraukys, jak nebegalma supraste kokiu spalvu anas būvą padažytas.
- Aj, ne! - da surekina lelyja. - Aš da noriu ban dienų pažydėtę!
Ale niekas jau nebemačina. Pavydas anų sugraužę par vienų dienų. Neiišratavoją, nei graži žiedą spalva, nei gražus ažvadininas.
Na tą laiką, žėdni metai vis pražysta navatnoji saulas spalvas gelą, ale žėdni metai anų pavydas par den ažgraužia. Vat, tal mūs krašti jų venadieni lelyju šaukia.
 
skaimik