Kas buvo – praėjo, nepaliko pėdų,
Nusinešė vėjas, apaugo ledu.
Tikėjom, kalbėjom, dalinom viltis,
Bet ėjo, išėjo troškimai šilti.

Tu buvai tik paprastas žmogus,
Kuris tiki, svajoja ir gali suklysti.
Mačiau pojūčius nuogus.
Tau meluoti neišdrįsčiau.

Turėjau dar viltį indo dugne,
Mais maintenant le ciel est gris*.
Tu turėjai paleisti mane.
On dit que ici était paradis**.

Aš nebetikiu pasakom, net jei ir tikėjau,
Nes jose nėra nei lašo teisybės.
Ką išsikelsi ant skydo***? Ir ar vysiesi vėją?,
Bet tik paleidęs suprasi, kad suklydai.


*Bet dabar dangus pilkas (pranc.)
**Sakoma, kad anksčiau čia buvo rojus (pranc.)
***Turėjau omenyje keltų ir germanų genčių paprotį ant skydo išsikelti tą, kieno vadovavimą pripažįsta.