Iš rudenio širdies prieš šalną
Priskinki man žiedų, pilnų aistros.
O vėjai, vėjai geismo skardžiuos alma,
Kad visąnakt klevų liepsnose gros,

Kad visąnakt virš sidabrinio sodo
Klajos skaudžioj mėnulio pilnaty,
Kur vasaros erškėtis pasirodo
Pajūrio kopų raudančių arti.

O aš ateisiu paklausyt prieš vakarą,
Atklydusi iš nerimo kalnų,
Kai jų viršūnės baltos šaukia sakalą
Rudens žiedais... Žiedais pirmų šalnų.