Tavo maldos apsunko lyg akmenys,
Kurie krenta į upę ir skęsta.
Gal todėl su srove paskui atmintį
Vis plauki tartum juodalksnio rąstas –
 
Toks išmirkęs, tačiau besilaikantis,
Toks sunkus, bet negrimzta į dugną...
Nenustoja skaičiuot dienų laikmatis,
Bet tiksėjimas jo tiktai trukdo.
 
Iki kranto – nedidelis nuotolis,
Net ir seklumos gali būt slenkstis...
Tu turėjai vienintelę moterį,
O kitas vien aplenkt teįstengsi.
 
Ir jei kartais sustoji dėl kliuvinio –
Kad paviršius nuo saulės apdžiūtų.
Lašalai šoką šokį vestuvinį
Vieną naktį, nes meilė nužudo.
 
Vėl plauki, kai pavasario potvynis
Plačiai vandenis upės išlieja,
Nes tiki – ta vienintelė moteris
Tebelaukia tavęs – Odisėjo.