(ištrauka)                                       I dalis  
 
               Pieskúotais kełúkais ir takúciais var̃vancis  vieškelis łėkė per kaimų in miestelio pusį gaľ kokiùs penkiùs kilómetrus. Pràlakianc per sõdzių, senų medzių šešėliai zulino vieškelio briaunas, ale jíej neùžankštė pirkiom su sciklinėm gónkom dabcioĉ vienai in kitų. Nor sodziùs buvo nedzideľis, gi vienkiemiuose po sodų debesynais kavojo langus dar  òvaštai budinkų. Tai cíej, kutríej senais čėsais vienaličnykais buvo išiájį. Vakariniam kaimo kraštì, apkramtis dzideľį kavalkų dangaus mėlynumo szdábinos Blū́dziaraiscis. Ir ko jam nesisdábyĉ, jei Kósciuonės Marės kirvis jau  òvaš čėso gułėjo dzykas prieg jos laškos. O jy, Marė, tai dartės cik terpu savų probócių glaudės. Ale tokiom nakcimì kap būna medziai pilni vėjo, jy paraidavo prieg savo pirkutės, kutrì vis dar žė̃labo znókan buvo suslankus. Visas Kósciuonės klapatas buvo cik pascekávyĉ ar ščiľniai laiko duris užlanktas cvekucis. Bà jau tas seniai išsiklibinis, čiùt-čiùt laikės truklė̃ki ir drūcesníem vėjám buvo kap čitùkė ir zóbauka. Tai ir bovinos jiej toľ, koľ duris atpečiandavódavo. O cià jau kap rózas Kósciuonei zajeñcius: klapc duris, cvekuciù grýkšč – ir užsuka. Ale kitų roz dabók, padaro kap omisniu: gryykšč – acisuka cvekucį, duris atdaro lig págynai ir kviatójas dabódama kap jas dzykas vėjas ūdauna. Paskum Kósciuonė výrpc výrpc kap vejurkas paliáj sūsparas ir dzingsta. Gi jau tadùj dures kap motera pas niabaščikų – verkauna verkauna per nakĉ.
O susiedzijon visi šici klapĉ, grýkš, výrpĉ  gūzdė sapno pievosna iniájusių Raudzių Monciùtį ir toj susgrūžinus in savo láškų budzinos. Oraũnai apsidabojus in nakcies plėmais užłaistus lángus, jy sėsdavos ir cykiai pašiugždom poteriavo:
- Amžinų acilsį duok mirusiai Kosóciuonei Viešpati, kutrios cikra pavardė Kairienė Marė. Paláimyk jos dūšełį ir sugrūžyk in spakájų, bà an šitos žemės Marei jau nėr ádvado, o jy vistep po jų blūdzina. Apšviesk takucį in savo dangų ir amžinoji šviesa teguľ šviecia jai ty per  ámžius. Amen.
Tris roz persižegnojus vėľ guldavos, ale jau kóldrų traukė sau an galvos, kad būt ne tep girdėĉ Kósciuonės pirkios durų verkavimas.
Let išaušus áidavo in paviecį ir ty grebojos kokios lotełės ar šatros galo, kutriuom možnėt užramc tas duris. Kažna kiek rozų nešės kokelį su cvekais mislydama jas užkaľĉ, ale atájus  neatsivožino, bà jai rodzinos, kad prost už savo pecių girdzi Kósciuonės balsų: „Ne tavo – nejudzyk“. Tai ir nejùdė. Testà . Nor žinojo, kad šitos markátnos dures jau visus savo svecius išlàidy ir Marės kakta nìgdi langi nešvies.
O Blū́dziaraiscis aidamas per Kósciuonės kiemų kur cik ràdis žemėn liuosos vietos pribádė pušukių, žilvicių, beržėlių, alksnėlių ir lipo, korės in dzirvónus jau tankiù medziù, kliudzýdamas ir Monciutės žamį.
Žūrinc nùg sodziaus Monciùtės pirkios stogas dar buvo macyc, ale jau cik kap blóznas paukštukas apkoliečytais sparnais instrìgis medzių razginėse.
- Dar metai kicì ir bus nemacyc Manciùtės pirkios,- suviàjy kur in vienų pirkių pakiminėc dzyvinos sodziaus moterios.- Tai tau nežertas kap graitai medzio sėkla neartan dzirvonan insikabina...
- O dar̃tėłės pamėgytai tu tų sėklų pasisėĉ vazoni – tai póbne neišdžigt, - juokciojo Balkucio Mýlda.
- Tep...- garsiai misno Julýno Vida, - Reginciai dzirvonai medzių stangom užiájo, reginciai...Ir Raudzių Monciùtė dar̃ jau nug visų acebniáj liko.
- Ale kadu jy buvo ne acebniáj? – dasdėjo šnekon kita.- Taigi visų čės jos budinkai buvo prieg to raisto prilipy.
- Kų cià báic –týkadu nug Raudzių kiemo visas sodzius buvo macyc kap pałėtas.
- Uoj, jau aš viena tai nei vienos dzienos nepabūtáu,- trivažinos kita.- Nugi man ty ir dzienų būt strókas šitokiam gyvacyni, o nakciu tai nát  nekláusk.
- Gyvatių bijom visos, ale kap an zórabko tai nat klupsciais aidamos vuogaunam, - akvačna in šposus nedaturėjo Balkucio Mylda,- ale jei man tep, tai cik dures an zómko ir – ùsienin!
- Gūdu, markatna ty vienai... kap jy tep užsisėdėjo? – dzývinos kita.
- Būtáu, nebūtáu..,- poválio riktavójo žodzius ovaštai vyresnė už kitas Tapyľka.
- Gyvatė pirma nekųs, jei jos nepajudzysi, koju neužtrepliansi. Cia jau  raikia  paciom dabócis. Ne jos raikia strošycis, ale cik negadno žmogaus. O kur Mónciai dar dėcis... Jau ir tep šìciekos išsilakiojo po londonus, okietijas senus tėvus palìky.
                - Užsidzir̃bs ir susgrūžìs. Kur̃ dziñgs nesusgrū́žy? –jau ščyrai bájino Mylda.
- Nevierinu, - pakalatójo galvų Tapyľka. - Cia gi ne busilai, kutriej kožnais metas išlakia, ale pavasarį ir vėlekos in tuos pacius lizdus susgrūžina.
- Uoj, tetuke,- pasisprečinoVida,- báijnat nu Dzie jau visai kap be pamisliájnios... Kam dar ciej busilai minavóĉ? Cia žmogus nor kaktu gurykis,vìs tep niekur neprasgurysi cik  dūšių apsikoliečysi.
- Ba kožnas acebniáj gurinas, - nenusłáidzia Tapyľka.–Raikia, kad visi susgrūžyt, kap busilai, kad kap cíej. Šnekat abile kų... Lyg nežnotūt, kad Monciùtės móma, niabáščikė Aneľka ámžinų jai  ácilsį, kolieka buvo ir klápato su juoj – ar̃šiau kap su mažu vaiku. Monciùtė  šėnavojo, dabojo ìk págynai. Ir jau ne čėsas łė̃kc in usienius kap penkios dešimcys metų tį̃sias.
- Tai kam jau cia łangva dartėłės?–netrivójo be šnekos kita sodziaus moteria. - Mumiem ar buvo łangva vaikai augyĉ? Jos moma numirė ir dar spakaina, o mes visų gyvenimų deľ savų vaikų nemiekcim, ba ir klapatai rozu su jais auga.
- Žėdnam kryžukų raikės in Dzievulį neščis,- sakoTapyľka, ale an pagynos nedatrivoja. – Uoj jūs, trailos, ko cià  dratavojatės deľ  Monciutės - sarmacytūtės! Aikit geriau savų balandių isiravėĉ, bà  jau visos ažios jomi tuoj užsipaškudzis!
O moteriom kas: jei žodziai kap seiłės an liežiuvio galo  slidziuoja – atgaľ nėr kap nuryc.
Paciai Raudzių Monciùtei moterios neacivožino in akìs tokių baikų bajiĉ. Ale jai  pastaikydavo, tai pascekavydavo:
- Kap jau ty šiųsmet su vuogom, ar labai žydėj spaľgenos, dręskės, ba tu gi ty an daikto ir tau buvo ragėĉ?
Būt ir daugiau ko kláusį, ba gi viskas cekáva, ale kad jei cik kóneč neraikė, tai jy niekam akysna nesmaišė. Liatūška - kráutuvė kožnų dzien pravažiuodavo vieškeliu ir turėj visokio tavóro, tuom rozu supirkdama vuogas ir grybus. Monciùtei neraikė aiĉ an sodziaus, ba vieškelukas łėkė terpu Jonycio būklių, kur jai visu kilómetru arciau, o šoperukas Simulis ty sustódavis. Jei Monciutė tuom čės dar buvo nedajus, tai jis vistep biskį pastapykavis ba kur jau ty: „Pas Monikų ir viedras pylnas, ir vuogos čystos – be šyčkų“.
Gražiu vardu jų moma užvadzino, ale kažna koľ nìgdi juom niekas nešaukė. Cik: Monciùte, Monciùła... Jei pikciau – Móncia!- Dzie, kap arklį...Tai gražus Monikos vardas buvo cik an dakumantų gražiom ľidžbom išdrikavotas. Nu, práuda, dar Simulis kap kadu vadzino...
Ale jy deľ to an nieko neširdo, bà gi ne cik su jos vardu tep. Jau kokìs sklódnas jai rodės Teofilės vardas, gi kaimo žmonių liežiuviam būt per dzidelis klápatas šitokį vardų po lidžbai išringuoc, tai ir vadzino:Tapyľka. Arba Emiliją - Amyľka ir niekap kitap. Padábna buvo ir su pamilijom. Ale kap gi kitap vadzyĉ, jei káimi kokios penkios asábos vienų ir tokių pacių pamilijų turėjo, o taikės ir su tokiais paciais vardais. Kap tadu žinoĉ aplink kutrį cia toj šneka aina? Va, kad ir Mikùcis: tùri žmogus priguľnių pamilijų, ale visi vadzina Rojum. Tep pastaikė, kad jo prodziedulio vardas Adomas, probobułės–Ieva. O jau kur Adomas su Ievu – tai kuom ne Rojus? Priskreto pravardė – ir nėr kap atlupĉ. Arba: Monika Vingiorytė – nu skamba kap dzvánas! Šita pamilija kaimi cik viena. O vadzina – Raudziūtė... Pravardė radós rozu su bobułės Aľžbietukės raudom. Ne, Monika savo bobułės neatsimena, ale mislina, kad ne dóvanai trecion kartón perejo tokia pravardė.
Dartės šitų čėsų žmonės deľ arcimo žmogaus smercies ar dar kokio dzidelio dūšios sopulio mūčinas cik in savo delnus prisverky, o bobułės Aľžbietukės čėsais Dzūkijos kraštì raudojo žodziais visíem gìrdzinc. Verkavo kap savi iš namų Argentinon, Urugvajun, ar Brazilijon an darbų ajo, verkavo in vainų laisdami sūnus. O kokìs žėlius ėmė per veseijlių kap raikė iš tėvulio namų išaiĉ.. Žinia, cik sau gìrdzinĉ deľ visokių pričinų vérkavo moterios per daržus aidamos, raistì vuogaudamos, ar tep kur paskavojy. Ale gi visur kap dzvánas turėj savo daiktų žodzis. O jau per pagrabų tai koneč raikėj niabáščikas pagerbc  ir arcimo sopulys garsiai išbájic. Pacì Aľžbietukė pakavojus kelìs savo vaikucius, o paskum ir tų vaikų tėvulį, ciek ir ciek dūšios sopuliuosna išsimūčino, tai ir dzyvo nėr, kad atsidarė tokios rónos, kutrios sutekėjo meliodijom in raudas jau poetiniais žodziais. Pas niabaščikų vérkavo sávos moterios kap cik mokėjo ir kas tuom čėsu jom an širdzies gułėjo, ale buvo ir tokių žmonių, kutriej prašydavo ataic Aľžbietukės deľ slaunumos, kad toj dár gražiau pavérkaut. Ir bájino žmonės tep: „Gi būdavac kap stósis Aľžbietukė paliáj grábo, kap užlauš rankelas nenodziejos znokan, ir kap pradės... Iš pacios dūšios ajo žėlabni žodziai kožnam niabaščiku vis kitoki, gi cik jam vienam datáikyci. Ir kožno tuom čėsu atájusio pagraban kliudė  pacį giliausių dūšios kampukų, kad net svecimų vyrų žandais ašaros bubais, bubais ricinos...“ Tai va tep ir radós toj Raudzių pravardė, kutri ir dar prilipus  prieg Monikos vardo.
O jy tai irgi moka vérkauc. Toj raudos meliodija cik iš stójancios plakc širdzies ataina. Omisniai, iš anksto nesumislysi ir ščyro garso neužkliudzysi. Dartės cik pomeciai klapatas kokiais jy tadu žodziais verkavo inlìndus Blū́dziaraiscio bruzgynì... Nug jos žodzių krūpcioj jauni beržėliai, dūsavo pušełės ir tas pavasariu insikvėpìnis vėjukas pasìmdamas iš jos visus raudos žodzius skyrtus Rokuciu. Gaľ ir ne  jam, gaľ cik tai šviesai, kutrì be atsako širdzies kampukì užgiso...Seniai pakavojo jy tas savo pavasarių adzynas, žūrinc in kasdzieniškai pailsusias dzienų akìs... O pamìslius ir paci ėmė vieryc, kad nieko gi nebuvo...
Neakvačna jy buvo in jokius suvejimus ir kiminėjimus. Nenoginciai ajo nát in miestelį, ale kur dėcis - kóneč raikė duoc kunigu an mišių ir susmokėc už álektrų. Žiemų Simulio liatūška per vėpucinius nevažávo tai cik miestelio krautuvėj maisto možnėj nuspirkc. Ty nuvejus storójos, kad cik graiciau susizavijóc ir be pričinos nespaceravojo. Ainanc gatvì lipo  an pentų strokas, kad cik kokios „draugaitės“ nesuscìkus. Ba gi kóžnai buvo cekáva, kur jy dartės apsivercia. Dasgìrdy, kad jy vis tam paciam paraiscìn gyvena, jau tep dzỹvydavos, tep dzỹvydavos su dzideliu stróku akysna nat už galvų susėmy. O tósna akysna, tai dar ir pašiepos ugnukės džibsėjo, lyg tep ir kibirkštau in žodzius: „Nu ale ir necìkus tu, Móncia...“ Ir jau aplink savì báijdavo  báijdavo kap katra kų nuspirko, kur kų pastátė, kokiu ailukì in kų ajo. Isibáiny aplink savì nedaturėjo ir savų vaikų nepaminavójy:
- Gódniai usieniuose maniškiai gyvena. Ot, kad ir nemókyci, ale vìstep dzidesnį pinigų už propesorių Lietuvoj gauna! ir spjovė jau jíej cia an šitų senų kaimo truklėkų, ba jíem nat pamisliájnioj nėr susgrūžyc atgáľ . An págynos „draugaitė“ dar atsipótrydavo, kad raikia pasiskūsĉ dzideliu nuobodziu ir markatnumu, ba nor jy su vyru miestelin gyvena, - nugi vistep kap tu per langus neglesciósi – kmuraunas Lietuvos ūžkampis ir ciek. - Būtumiem nor bìskį jaunesni –  łėktū́m ir mes in tuos londonus.
- Aš tai nełėktáu...,- atsibáino Monika.
- Tai niekas gi tau ir nesiū́lia, - „draugáitė“ net pasdzyvino, kad Moncia tokia netałkauna. - Aš aplink savì bájinu. O tu gyveni iš grybų?
- Iš...gyvenu, - pakėlė aukščyn galvų Monciutė.
Kas tas nuobodzis jyr – jy nežnoj. Ba nìgdi tokio nezgádno daikto savo rankosna nelaikė. Dobilų kvapų, grėblukų, kaplį laikė, kap buvo čėso – knygų, prūtkus ar kriūkucį, ale nuobodzio - nìgdi ne. Gaľ jis ir buvo kur, ale jíej su Monikuti cykom vienas pro kitų praslankė. Atájus žiema bìskį pribarscydavo markatnumo, insidabojus kap ciesias maldai nuogos beržų rankos ir zvánina vėjo pirštais užkliudzyta kamaros langucin insiscìpinus sciklo scyga, ale gi išilgėjusios nakcies rankos šyldė savo delnus prieg kuknełės ir cìrpo šalcis kap seniai pamirštas veido ovalas... Beržų, vėjo, nakcies ir Monikos rankos –nepažinój nuobodzio.
  
Paaiškinimai:
 
Ł, ł – tariama kietai
Ľ ľ – tariama minkštai            
Kai kuriose vietovėse pietų aukštaičiai kietina priebalsį C, todėl dėl aiškumo
minkštai tariamą priebalsį C c pažymėjau virš raidės lankeliu -  ̑  (Ĉ  ĉ )