Metai bus derlingi,
sakė senolė,
jei pamatai meteorą,
brėžiantį liniją
nuo kamino iki delčios
 
meteorą mačiau,
vis vien šalia mano laukų
šniokštė lietus,
vėtra maišė javus su žeme čia
ir ne kitur
 
kartais noriu
tamsiausiam kampe pasiklysti,
kur telefono ryšys nepasiekia
ir tylėti... iki žolė
peržengs per slenkstį,
 
pievos rūgštelė
suglaustus pirštus praaugs
 
sakė senolė: reikia dobilą
švarko kišenėj nešioti,
kol murziną stiklą
pilkos kasdienybės nuplausiu,
kol senoji vyšnia
 
po langais vėl
pražys.