Skaitau aš laišką
vasaros audringos,
užantspauduotą klevo lape.
Beržai jos verkia
pakely sulinkę
varinėm ašarom
su paskutiniais spinduliais.
Šnarena meldai,
braidydami po upę,
lyg piligrimai amžini,
pašventinti srovės,
nulenkia galvas
prieš karalaitę
iš pilies.
Sargybiniai kamienais,
išmargintais randų,
saugo jos paslaptį
ne vieną
po kupolais žaliais
apie meilę,
gimusią paparčio žiede,
gaivią lyg rasos lašai,
apie laimę
didelę lyg vandenynai,
pasaką,
kuri niekad nesibaigs.