Veizėk, ti až lungą
žėdnas lapas,
kvetkelis da nukviešįs
jau turi spalvų ir kvapų.
Ir un besikalunčių purienų
saulių pribirą, prilyją.
Ut ir anas ažeras,
vergą untrunkius suplėšįs,
baltus žiedus jau kelia lelijų.
Ale vėjas da intimptas,
kaip juodbėrią vadeląs
preš didelį šuolį.
Ir anas da provija
nutraukt kažną kam
kepeliušų ar kepurį,
lįsdamas ažu kalnieriaus...
E pavasaris jau ir aina.
Linguoja tiltai.
Na žalią undenę potvynią
e gi užtvinkąs braška.
Net gyslam šilta,
kai saulą vis unksčiau teka.
Ir grūdas,
ir grumstas,
ir visa gyvybę gyvenimu plaka.
Pavasaris aina.