Pažintis su meile

Vieną vasarą mudvi su Kastute atradom tokį keistą fenomeną – meilę. Ėmė vieną dieną mudviem ir parūpo, kodėl kapuose pražydus alyvoms tiek daug porelių vaikšto ir vaikšto didžiuoju kapų taku ir jų tik pakaušiai šmėžuoja virš dailiai apkarpytų gyvatvorių, kitos suka į šoninius takus, ten gyvatvorės žemesnės, viskas gerai matoma, o dar kiti sėdinėja ant zomato, grožisi tvenkiniu, miesto panorama anapus jo ar rymo apsikabinę, atsirėmę į senuosius klevus, o pamatę mus, vaikus, netoliese, neskubėdami nueina, priekaištingai nužvelgę per petį.
Vyksta kažkas svarbaus, tik mudvi nesuvokiam kas. Ką jie ten mato tuose ajerais apžėlusiuose tvenkinio krantuose, tuose žydinčiais sodais apsuptuose nameliuose anam krante? Atsargiai prisėlinusios nuklausytume, apie ką jie kalba, bet kad jie nekalba, dažniausiai tyli. Kodėl tyli?
Kastutės name, kambarėly greta verandos apsigyveno dvi mergaitės, baigusios technikumą atvažiavusios į Šilalę dirbti pagal paskyrimą. Aukštesniosios net vardo neatsimenu – tokia juoda, negraži, neįsimenama. Po metų ji kažkur išvažiavo. Mažesnioji, baltapūkė garbanė Kristina liko kambarėly gyventi viena.
Prieš apsigyvendamos, mergaitės ėmėsi kambarėlį remontuoti, nes ir buvo neremontuotas nuo karažo metų, o gal net nuo pat senojo namo pastatymo – stori lubų balkiai aprūkę, plačių lentų grindys įjuodusios, langas dulkinas, rėmai seniai nematę dažų. Nuvalė, nudažė langą, sienas rombeliais iškalė balanom, nutinkavo, o paskui parsivežė šviesius, gėlėtus tapetus – visa Zobielija skambėjo šiltą, saulėtą vasaros popietę, kai mergaitės drauge su Kastutės mama juokaudamos, klegėdamos klijavo jais sienas. Paskui iššveitė grindis eglišakiais su beržo pelenų šarmu, baltai užtiesė lovas, stalą, pamerkė gėlių... Buvo gražu kaip bažnyčioj.
Atgijo, atjaunėjo senasis namas, net piktąją Kastutės babūnę kartais pasitaikydavo nugirsti besijuokiančią; gražiai sutarė mergaitės su visais.
Tą pavasarį ir Kristiną pradėjom pavakariais sutikti su Pranuku kapų takeliais bevaikščojančią, o kartais jiedu klysdavo nuklysdavo tolyn pušyno linkui, per Ašučio tiltą, pro buvusį dvarą pasukdavo į miestą ir besugrįždavo visai iš kitos pusės, nuo malūno. Abu tokie gražūs, šviesiaplaukiai, Pranukas aukštas, lieknas, Kristina mažesnė, daili, taip dera tarpusavy.
Paskui atėjo vasara – tarsi kas nutraukė pavasarinio svaigulio maršką, atgijo jaunimas, lyg tik dabar pramoko kalbėtis, juoktis, daugiau vaikšto būreliais, ne po du, nudainavo dainų šventė, kažkur aplinkiniuose kaimuose vykdavo gegužinės, triukšmingai parklegėdavo iš jų ar iš kino. Poros nebesislapsto, eina būry susikibę rankomis ir niekam ne paslaptis, kas rudenop planuoja vestuves.
Kai Pranukas parlydi savo kvatoklę Kristiną ligi namų, jiedu dar ilgai sėdi ant laiptelių kalbėdamiesi, kartais pasivadina ir Kastutės mamą ir mūsų nevaro, sėdim nuošalėly, klausom kalbų – tokia šviesia viltim, tikėjimu, svajonėm tie vakarai alsavo. Pranukas jau po armijos, rudenį abu važiuos į Kauną mokytis, Pranukas dirbs ir mokysis vakariniam, o Kristina dieniniam skyriuj. Paskui planai kažko sumenko – pirma padirbės metus kitus ir tik tada važiuos mokytis.
Vieną vakarą abu grįžo iš kaimo, pavargę, nudulkėję – padėję Pranuko tėvams javapjūtėj. Temo. Dar nuėjo prie malūno tvenkinio nusimaudyti, bet netrukus draugės parvedė Kristiną. Vieną. Tarsi mirusią. Nėjo vidun, susmuko ant pievelės, susisiautė save rankomis, stipriai stipriai apsikabino, lyg saugodama kažkokią paslaptį, lyg nerasdama prie ko prisiglausti. Pranukas liko ten, prie tvenkinio, kažkas pasakė – nebeatsupo. Net man, piemenei, tas iki tol negirdėtas žodis pasirodė suprantamas, bet kaip patikėti?
Mudvi su Kastute nubėgom prie tvenkinio. Ant žalios pievelės gulėjo Pranukas, toks švytinčiai baltas, gražus, toks – negyvas. Kažkas jau, matyt, ne pirmą kartą pasakojo besirenkantiems žmonėms, kaip nėręs įsibėgėjęs nuo kranto ir nebeiškilęs, draugai ištraukė, dar supę, bet neatsupę.
Grįžo Kristina po laidotuvių į savo kambarėlį, retai iš jo kur ir beišeidavo, tik į darbą, tik savaitgaliais namo, į kaimą pas tėvus, vengdavo žmonių, nebepakalbindavo mūsų, vaikų, nutilo juokas, kol vieną dieną, jau rudenį, buvo piktai atlapotos kambarėlio durys, langas ir iš jo plačiai po Zobieliją pasipylė keiksmai – Kastutės mama bjauriais žodžiais kaip botago kirčiais kapojo Kristiną ir liepė tuoj pat išsikraustyti, kad jos duktė, t. y. Kastutė, tokios pasileidėlės daugiau nematytų, o ši tyliai, kantriai klausėsi, vėl taip pat stipriai apglėbusi rankomis – gal save, gal, visiems jau buvo aišku, tą, kuris netrukus turėjo ateiti.
Kai atvažiavo polutorka, suėję draugai tylėdami į ją sukrovė negausią Kristinos mantą, ji jau buvo besukanti prie mašinos, bet pamatė prie namo kampo stovinčią, neprieinančią nė atsisveikinti Kastutės mamą, staiga sugrįžo  kambarėlin ir verkdama, pasikūkčiodama, kažką nesuprantamai šūkčiodama piktai nudraskė, nudraskė gražiuosius tapetus ir išėjo trenkusi durimis. Išvažiavo.
Sužinojom – gimė sūnelis. Pavadino Pranuku, norėjo duoti ir tėvo pavardę, tik valdžia neleido, juk nebuvo susituokę.
Kristinos kambarėlis ilgai stovėjo tuščias, niekas neprašė jo išnuomoti. Paskui jame įsikūrė pati Kastutės mama, tėvą įkurdinusi nuo virtuvės atitvertoj kamaroj, o didžiausią, naujai suremontuotą kambarį atidavusi jau į panas prastypusiai dukrai, juk jau pradės lankytis kavalieriai, o ji bus čia pat, už sienos, dėl visa ko – saugos. Kad nenutiktų kaip Kristinai.
daliuteisk