Mylėk mane

Nenustok, prašau, mane mylėjęs,
Nors jau ilsies žemėje Dzūkijos.
Tavo šypsena man šypsos gėlės,
Kurios kapo juodžemy prigijo.

Tavo akimis man žiba žvakės.
Žvilgsnis šiltas, tas, kurio taip trūksta.
O žodžius, kur lūpos jau nesako,
Man prie kapo uosis tyliai kužda.

Tad mylėk. Tik meilė tepalaiko,
Tiktai ji palengvina likimą.
Jos kaip oro, kaip vandens man reikia –
Už tave to nieks geriau nežino.