Nors buvau jau trečiakursė, tačiau ryšių su kurso draugais nemezgiau. Laikiausi minties, kad niekas mūsų daugiau nesieja – tik dėl atsitiktinumo esame sutupdyti į vieną auditoriją, skaitome tas pačias knygas ir rūkome tame pačiame kieme. Tačiau visi kiti, rodos, šito nesuprato. Jau nuo pirmų dienų pasipylė svarstymai, pasiūlymai ir kvietimai visiems kartu kur nors eiti, ką nors gerti, susipažinti ir visaip kaip draugauti. Trejus metus nei su vienu niekur nėjau ir neįsivaizduoju, kodėl sutikau šįkart. Buvo šviesi pavasario diena, viena iš pirmųjų, kai saulė išlenda, temperatūra šiek tiek pakyla ir nors kur ne kur dar stūkso purvino, kieto sniego kupetos, norisi nusimesti paltą, išsitraukti odinę striukę ir eiti Gedimino prospektu klausant kokią smagią dainą, kurioje dainuojama, koks tu šaunus, jaunas ir kaip tau niekas nerūpi. Galbūt dėl šios pavasarinės nuotaikos ir sutikau. Vienai paskaitai reikėjo susirasti porininką ir kartu su juo pasirengti diskusijai. Kadangi buvau šauni, jauna ir man niekas nerūpėjo, Gabijai priėjus ir pasiūlius grupuotis su ja, nė nesvarsčiau, tik linktelėjau. Taip pat lengvai sutikau ir kai ji pasiūlė užsukti į svečius ir aptarti mums paskirtą užduotį. Šiek tiek paėjome, šiek tiek pavažiavome, persėdome, dar pavažiavome ir mes jau už miesto, kur stovi nauji privatūs namai su aukštomis tvoromis ir tikriausiai šunimis už jų.
                      – Ir tu turi šunį? Ir tvorą? – paklausiau Gabijos. Pati gyvenau kambarėlyje, kurį nuomojausi dviejų kambarių bute, kitame gyveno fizikė, kurią retai matydavau, o jei ir susitikdavom, tai tik menkais „labas“ teapsikeisdavom.
                      – Na, yra... Bet šuo voljere. Turėtų būti.
                      Gabija irgi nebuvo iš tų, kurie labai noriai leistųsi į draugystes, tarkim, kad tai buvo dar viena priežastis, kodėl sutikau pas ją apsilankyti. Kai pasiekėme nemažą geltonų plytų namą, apjuostą tokia pat nemaža rusva tvora, net žagtelėjau. Ir kas galėjo pamanyti... Galvoje kirbėjo klausimas, kuo gi užsiima šios merginos tėvai, tačiau klausti turbūt būtų nemandagu. Vos jai pravėrus kiemo vartus (jie, žinoma, buvo su spyna), tarpuvartėje pasirodė nemaža kažkokio suplotasnukio šuns galva.
                      – Oi, tu čia, – ir nudžiugo, ir sutriko Gabija. – Palauk, aš tuoj jį uždarysiu, – mestelėjo man ir dingo už tvoros. Jei iki šiol ėjau čia vien dėl to, kad man nelabai rūpėjo, kur eiti ir ką veikti, tai dabar susidomėjau ir net apsidžiaugiau sutikus. Vis nuotykis.
                      Ji netrukus grįžo ir plačiai atvėrė vartus. Kaip ir reikėjo tikėtis, kiemas buvo išdailintas; krūmeliai, medeliai, pavėsinė, grįsti takeliai, terasa.
                      – Galim būt svetainėj, namie nieko nėra, – pasakė Gabija, kai avėmės batus. Pakabinusi paltą, nusekiau jai iš paskos. Kaip ir reikėjo tikėtis, vidus buvo dailus; odinė sofa, raitytos staliukų kojos, paveikslai, židinys, valgomasis.
                      – Gal nori ko atsigert? – paklausė draugė ir nušlepsėjo į virtuvę. – Visada ištrokštu mieste, o atsigert fakultete nepavyksta, nes... – staiga nutilo.
                      – Nes? – paklausiau garsokai, nes norėjosi pirmiausia iššniukštinėti svetainę, o paskui jau tikėtis ekskursijos po kitas valdas. 
                      – Nes, na... Negaliu pakęst, kai reikia dalintis indais su kuo nors, – ji pasirodė tarpduryje, įsirėmė į staktą. – Supranti? Kursiokams tai nesudaro problemų, na, žinai, gerti iš vieno butelio ir panašiai. O aš negaliu taip.
                      Visiškai ją supratau, todėl ir pasakiau:
                      – Visiškai tave suprantu!
                      – Tikrai? – dar pasitikrino, ar nesityčioju, bet atsakymo nelaukė: – Tai ar nori ko nors?
                      – Jei tik nereikės gerti iš vieno puodelio, – nusijuokiau. – Vandens gal?
                      Gabijai vėl pradingus, priėjau prie židinio, ant jo atbrailos stovėjo septyni (neskaičiavau, bet turėjo būti tiek) drambliukai, nuo mažiausio iki didžiausio, už jų buvo šeimos nuotraukos. Gabija, tikriausiai jos mama ir... Merlinas Mensonas? Keletoje nuotraukų buvo tas pats vaikinas – juodi (garantuotai dažyti) plaukai, baltai pudruotas veidas, juodai apvestos akys, raudonos lūpos. Na, toks negražus, bet traukiantis. Man bandant įspėti, kodėl šie žmonės pačioje garbingiausioje svetainės vietoje, prie šeimos nuotraukų laiko Mensono portretus, kodėl jis stovi greta šviesiaplaukės Gabijos mamos, kodėl jo ranka nerūpestingai užmesta ant Gabijos peties, grįžo ir draugė.
                      – Matau, jau jautiesi kaip namuose, – nusišypsojo ji ir ištiesė man stiklinę. – Įmečiau citrinos, tikiuosi, tu nieko prieš.
                      Padėjau nuotrauką atgal ir svarsčiau, mandagu ar ne, galima ar ne klausti, kodėl jos brolis išsipaišęs kaip MTV žvaigždė, kai pasigirdo durų trinktelėjimas ir balsai.
                      – O šūdas, – nusikeikė Gabija ir atsisuko į mane, – šeimyna grįžo, neišsigąsk, nežinojau, kad grįš taip anksti.
                      Jos greitakalbei pasibaigus, svetainėje pasirodė ta pati nuotraukose matyta šviesiaplaukė moteris.
                      – O, labas, turim svečių, – nusišypsojo ji ir ištiesė man ranką. – Diana, Gabijos mama.
                      Jos delnas buvo šiltas ir minkštas.
                      – Gabija retai čia atsiveda svečių, tiesą sakant, studijų draugų parsivedusi nei nebuvo. Vis klausiu, kodėl, o ji tik mykia kažką.
                      – Mes čia dėl mokslų, – atsakė Gabija, – ir jau einam į mano kambarį, – ji jau suko laiptų link, kai staiga iš holo atėjo... Mensonas. Sustojau it įbesta – mano paauglystės dievukas štai čia. Lygiai toks pat. Tas pats. Pats tas.
                      – Labas, – pasigirdo vyriškas balsas. Lietuviškai ir be akcento.
                      – Labas, – atsakiau sučepsėjusi. Neslėpsiu, virpulys nuėjo nugara.
                      – Mano brolis, mano kolegė, – sumosavo rankom Gabija ir jau ruošėsi kopti laiptais.
                      – Merlinas, – ištiesė ranką vyrukas kreivai šypsodamasis.
                      Žaidžiam? Na, jei žaidžiam, tai žaidžiam.
                      – Merlina, – nusišypsojau. – Keista, ar ne?
                      Jo delnas buvo dar šiltesnis ir minkštesnis nei motinos.
                      – Gerai, susipažinot ir galim eit, – jau nekantriai trypė Gabija. Matėsi, kad šito susitikimo ji nenorėjusi.
                      – Kodėl taip greit? Kur taip skubat? – kiekvienas vyruko žodis skambėjo kaip kvietimas (kam?) ir buvo ištariamas su ta pačia kreiva šypsenėle.
                      – Reikia mokytis, pasiruošt...
                      – Spėsit, – nutęsė žiūrėdamas į mane. Dieve, nejau jis flirtuoja?
                      – Nespėsim, – jau pyktelėjo Gabija ir griebusi mane už rankos tempėsi viršun. Man labai nepatiko prisilietimai, susiraukiau ir truktelėjau ranką, kaip tik tą akimirką iš namo gilumos pasigirdo moters balsas:
                      – Gabija, tėvas skambina!
                      Paleidusi mane, ji mestelėjo, kad palaukčiau, ir pradingo už svetainės kampo. Likom dviese.
                      – Einam? – paklausė vyrukas.
                      – Kur?
                      – Negi stypsosi čia. Einam viršun.
                      Šis žaidimas darėsi įdomus.
                      Užkopę laiptais, atsidūrėme plačiame, koralinės spalvos tapetais išmuštame koridoriuje, abiejuose jo šonuose matėsi durys. Vienas jų vyrukas atidarė ir įėjo. Sustojau tarpduryje.
                      – Neužeisi?
                      Kadangi brolių neturėjau, o ir vyriškos giminės draugų ne, tai galima drąsiai teigti, kad pirmą kartą peržengiau vyro kambario slenkstį. Kambarys mane irgi nustebino. Šviesiame puikiame name jis atrodė, švelniai tariant, keistai. Sienos juodos, ant vienintelio lango kabojo pilkos užuolaidos, todėl čia tvyrojo prieblanda. Sienos buvo tuščios, jokio paveikslo, tik prie pat lovos – Mensono nuotrauka, tokią pačią paauglystėje turėjau ir aš. Gal jis koks beprotis, įsivaizduojantis esąs roko žvaigždė? Na, kaip tieji, kur beprotnamiuose tituluojasi napoleonais. Bet šis, odinę rankinę ant lovos numetantis ir švarką nusivelkantis, vyrukas neatrodė panašus į beprotį. Mintis, kad jis išties yra tas, kuo vadinasi, ėmė užgožti sveiką protą. Paskutiniai sveiko proto likučiai liko už durų, kurias Merlinas uždarė už mano nugaros. Tai padaręs, jis priėjo labai arti, užuodžiau keistą kvapą, panašų į dūmus sausakimšose koncertų  salėse.
                      – Tu netiki?
                      – Kuo? – bandžiau apsimesti šaltakrauje, tačiau širdis jau daužėsi.
                      – Kad aš esu aš?
                      – Turi omeny jį? – galva mostelėjau į Mensono nuotrauką. Šioje prietemoje galėjau duoti ranką nukirsti, ne, abi rankas, kad nuotraukoje ir prieš mane stovintys vyrai yra vienas ir tas pats asmuo.
                      Atsakymo nesulaukusi, sukaupiau drąsos ir proto likučius:
                      – Jeigu tu Merlinas Mensonas, tai aš – Merlina Monro.
                      Vyrukas pakreipė galvą kairėn, nusišypsojo ir pasilenkė dar arčiau, mikroskopiniais skruosto pūkeliais jaučiau jo pūkelius – toks keistas prisilietimas, kai, rodosi, net nesilieti. Prisiekiu, viskas įvyko taip greit, kaip greit daužėsi mano širdis – jis mane pabučiavo. Šiltos, dar šiltesnės už delną, kurį spaudžiau, gal net karštos lūpos prisilietė prie manųjų, viskas gal kiek užtruko, nežinau, kodėl atsakiau, bet taip jau buvo – mane bučiavo Mensonas, kas galėtų tam atsispirti.
                      Nusijuokęs ir palikęs mane alpėti jis nuėjo prie lovos, kažkur ten užkišęs ranką išsitraukė cigarečių pakelį ir užsirūkė tiesiog kambaryje.
                      – Manęs turbūt jau ieško Gabija, – pasisukau šonu į duris. – Gal parodytum, kur jos kambarys?
                      – Susiras, kai reikės. Su tėvu ji gali prakalbėt ne vieną valandą, šįkart gal paskubės, bet per daug greitai jos nesitikėčiau. Nori? – pūstelėjo į mane dūmus.
                      Tai jau rutuliojosi į žaidimą, kuris nežinia kuo galėjo pasibaigt.
                      Paėmiau cigaretę, ją pridegė sidabriniu žiebtuvėliu, ant kurio spėjau išvysti įmantrias M. M. raides.
                      – Sidabras? Inicialai? – paklausiau.
                      – M? Ai, čia, – numetė žiebtuvėlį ant lovos.
                      – Kur kratyt pelenus?
                      Ištiesė juodą keramikinę peleninę, kurios prieš tai nepastebėjau. Kambarys buvo keistai tuščias, tik lova, prie kurios dabar stovėjom, greta jos spintelė ir prie lango – fotelis. Jokio stalo, net lempos nemačiau, gal ji buvo įmontuota lubose. Spinta gal irgi kur sienoj.
                      Kojos šiek tiek virpėjo, tačiau nenorėjau sėstis ant lovos. Pasitraukiau prie sienos ir atsirėmiau. Ji buvo lygi lygi ir šalta. Prietemoje žioravo cigaretės galiukas ir baltas jo veidas. Prisiartino. Nejudėjau. Nedrįsau ar nenorėjau. Pasilenkė prie ausies ir sušnabždėjo, pūsdamas šiltą kvapą, sumišusį su dūmais:
                      – Galėtum būti mano moteris.
                      Staiga visa romantika išgaravo.
                      – Ką??
                      – Aš tik sakau, – atsitraukė. – Dauguma už tokį pasiūlymą viską atiduotų.
                      – Eik tu šikt, – rėžiau ir numetusi nuorūką ant grindų prišokau prie durų. Tiesa, jos iš šios pusės taip pat buvo juodos, tad iš pirmo karto išeiti nepataikiau.
                      – Durnius, – dar mestelėjau pro petį. Koridorius buvo tuščias, abu jo galai identiški, neprisiminiau, iš kurios pusės atėjom. Pasukau į kairę, priėjau langą, koridorius suko kairėn, ten buvo dar vienos durys, grįžau atgal ir praeidama pro Menso... tpfū, bepročio duris, stabtelėjau. Kad ir kaip gėda, kvaila ir apgailėtina buvo pripažinti, tačiau norėjosi ten grįžti.
                      Nusileidusi laiptais ir svetainėje nieko neradau. Eidama laukan tikėjausi, kad bent šuns nepaleido. Užtrenkusi už savęs vartus dar atsisukau į namą. Ir galėjau prisiekti, kad iš už vieno pilko lango į mane žvelgė tos juodai apvestos akys, o ryškiai raudonai dažytos lūpos kreivai šypsojosi. Ir galėjau prisiekti, kad beveik buvau patikėjusi, kad ten Merlinas Mensonas.
                      Diskusijai pasiruošiau viena. Gabija net nebandė su manim kalbėtis, prasilenkdama tik pasisveikindavo. Nežinau, ką jis jai papasakojo. O ir žinoti nenorėjau. Tik sapnavau jį naktimis – beprotį iš prašmatnaus rajono arba MTV žvaigždę. Ir kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad tai vienas ir tas pats asmuo.