Duženos
Sukalbėk vieną žodį į tylą,
Kad girdėčiau, kur krenta lašai,
Mano sąžinė retkarčiai byra,
Nes nemoku nukristi lengvai.
Ir šiandien, ir rytoj, ir po metų
Aš tas pats, o tu būsi kita,
Vis keliaujanti degančiu noru
Atsidurti pasaulio gale.
Gal nereikia meluoti, kad laukiu
Pabaigos ir pradžios kontekste,
Tu užmiegi, kai aš verkiu auksu,
Kuris tirpsta ir lieka dulksna.
Aš ramus, nes nemoku bijoti,
Kai užmerki rasotus žodžius,
Ši tyla panaši į ąsotį,
Kuris dūžta, išliedamas mus.