Ir jei kada nors aš išeičiau,
Kaip kartais išeina lietus,
Kai vėjas ir debesys keičias –
Paliki pravertus vartus...
 
Ir jei kada nors tu pamirštum,
Ką vakaro šnabžda žolė,
Kai saulė ant upės numiršta –
Tu šitą eilėraštį liesk
 
Širdim –
Ne akim ir ne pirštais,
Taip pat – atmintim ir svaja.
Ir žolę vėl šnabždant išgirsi,
Ir saulę prikelsi.
Su ja
 
Ateina į santaką žmonės,
Prabunda iš miego drugiai.
Dvi upės – viena tik svajonė.
Tu ją juk turėjai, laikei...
 
Ir jei kada nors aš išeičiau –
Nereikia ieškoti kaltų,
Nes viskas pasaulyje keičias,
Keičiuosi ir aš, keities tu.
 
Bet kartais, kai sutemos tirštos,
Už lango vėl kliokia lietus,
Prabundam...
Nes meilė nemiršta
Ir grįžta namo pro vartus.