Kaip dar galim viens kitą nubaust,
Jei net priesaikų savo atsižadam,
Užrakinam duris ir užvarstom aklai langines?
Net ir kraujo tėkmė
Neprisimena, kaip nešti ižą,
O kiekvienas raumuo 
Atsisako bendrystės agoniją tęst.
Sudaužyta širdis
Kaip ąsotis – jau niekam netinka,
Nei juokams, nei džiaugsmams,
Nei sapnams, nei svajoms, nei viltims.
Turinys jos gaižus,
Apmaudus, jei ne piktas, bauginančiai rimtas.
Duoti gali nedaug,
Bet ką mato, tą trokšta atimt.
Štai kodėl maitinu
Jau pabodusiom gailesčio kruopom.
Mudviems trūksta šviesos,
Apgraibom atrandi tik šukes
Ir kad gyvas esi,
Supranti tik iš geliančio sopulio,
Įpratai ir manai,
Kad priklauso gailėtis savęs.
Dievaži, netiesa!
Dėl jausmų mes save atlapojam,
Kai saugu ir šviesu,
Kraujo srautas nestingsta ledu.
Kaip pakilti galiu,
Kai akivaras siurbia tau kojas?
Nei man nerti kartu,
Nei palikti tave čia supūt.
Stenkis, lipk, išropok –
Alei rytą tiesiu savo ranką
Ir vargais negalais
Apgailėtiną buitį velku.
Gal rytoj, gal poryt...
Net ir gailesčio atsargos senka,
Kas gi laisvę derės
Su kalenančiu iltim vilku?
Suprantu ir žinau –
Kas nuleidžia rankas, tas ir kaltas,
Bet ir aš pavargstu
Būt gera, atsakinga, stipria.
Atriboja tyla
Tarsi sienos kalėjimo šaltos,
Bet dabar vis silpniau, vis rečiau
Net iš gailesčio beldžiuos į jas.