Un vagēliā¹, inkāltā siãnojun, pria virtuvēs durų advērijās¹, kabėjā tėvā diržai. Vienas platus su dviem ailiom skylālių, - šiauliškas unipuorminis. Un jį tėvas preš skũsdamas barzdų pustydavā brītvų¹. Jo net parūšiāt bũvā nevalia,- neduok Dieve ištaukuoste, nepūstys. Kitas bũvā siaurasnis, ale tėvā labai važojamas. Juo ānas apsjuosdavā tik, kai ruošdavās kakion nars talimon, svarbion kelioniān. Diržas bũvā labai sanas, dā jo tėvā, arba mānā sanēliā, katras sanokai jau numĩris. Tėvas prōvijā, kad su šituo dirželiu jo tėvas pusį Rasiejās apvažinėjā ir ānas jam bũvā kaip koks āngelas sārgas. Su juo ānas ir āžiukus iš vaikų varydavā. Ā su tračiu, paprastu aptrintu dirželiu tėvas juosdavās kasdien aidamas priā darbų. Juo mes su broliu mēruodavamiās, katras stārēsnis, ale lig pīrmai skylālai išeidavā du roz apsjuost‘ ir dā bũdavā liuosa.
         Mes su brāliuku tėvā pamokyti labai buvām ukvatni¹ ait‘ ristīnių. Nā pavāsariā, kai atšlaimi sužēldavā žālālā, tai kasdien mēs ir dūkdavām. Brāliukas trājetu mētų vyrāsnis, tai su manim imdavās atsargiai, kad neužgāut‘ ir dažnai, kad man neprapult ūpas, pasduodavā. Va, tadu mani apimdavā tokia ukvata ristis dā ir dā. Vienų rōz jām matyt‘ pabōdā mānā toks lindimas ir apvertis mani aukštielnykų, prispāudiā mānā pečius un žēmį.-Pasduok,–sākā. Muistaus kaip žaltys, ale ānas teip stipriai laikā prispãudis, kad ne krust‘. Nu ne mānā būdui pasduot‘. Makaluodamas su runkam, kiba vēlniā pakūsytas, trīnktelãjau jām par nōsį. Kad paspils kraujas,- teka jam par bũrnų, barzdų ir un manys. Ānas pašokā, pābraukiā sau par nosį, pamãtīs krũvinų runkų, palãidiā dūdas ir nubėgā namo.
         Supratau, kad padariau negerai, ale kų dabar padarysi. Ainu iš paskos namo ir aš išsimāzojis jo krauju. Brãliukui mōma šluostā nosį, ā tėvas daboja in mani piktai, klausia:
         -Ažu kų tu jam šiteip?
Aš strōkā pagãutas lemenu:
          -Tai kad ānas mani laikiā prispāudis...
          -Tai ar raikia až tai muštis? Koks tu vyras bũsi, kad jei kas biškį paspaus jau ir šoksi peštis. Peštukas!.. Teip tau svetimas drūtesnis ir sprũndų grait nusuks. Tavi brāliukas visur sāugā, tai dā matyt‘ ir nežinai, kad mušunt sōpa, - va, matai, kaip kraujai jam bėga. Žinai, atrōdā, kad nusipelniai pajust‘, kas yra sōpiā¹.
          Tėvas nā vagēliã atsrinkā saniāliā diržų ir pajėmis mani až kalnieriaus šmīrkštelājā par šikniōtį teip, kad rōdēs kas nudēginā. Ā paskui ir sāpėt‘ pradėjā. Vai rė`kiau, ne nā sōpēs, ale kad dā nedadėt.
Paskui apsispakãjijau, nārs niekas ir neguodiā. Tik žaguliukas tumpiā, kiba sanēlis Anāpily minavōjā. Dā prisiājā ir brãliũkā atsprašyt‘.
           Ale māčijā. Daugiau visadu gyvenimi, kai ažeidavā ūpas kam nōsį sugūrint‘, atsmindavau, kad až tai bũna atoveiksmis ir gana sāpulīngas.
            Saniai numiriā tėvas. Terp kitų daiktų, brungaus tėvā atsminimui pasĩjĕmiau ir sanēliā diržų, aba ānas man tėvā runku gērų pāmākų gyvenimui dāviā ir išratavōjā nā daugeliā nutikīmų, katrie galė`jā labai labai blāgai baigtis. Su juo apvažiavau nemažai svietā, ir ānas, nārs ir susnešiōjis, nelabai gražus, ale saugājā ir mani kaip ir sanēlį. Tik, va, nežinau kaip jį pērduot‘ vaikām ar anūkam. Dabar jau valdinykai žada tėvus net kalejiman sãdiňt‘ ažu pliãukšterė`jimų vaikui, kad āžiukus išvaryt‘ ar kitus griekus, ā vaikai bus paimami vaikų namuos. Ir kas iš jų išaugs ūgdāmus svetimos meilās? Tai ir aina mãkyklāse patyčiās, net mĕsinėja mākiniai vieni kitus,kāliečijas, nesuprasdami, kad až kōžnų veikų būna atōveiksmis. Nežinau. Lieka viena, - išeinunt anan svietan ,apsjuost‘ tuo sanēliā dirželiu ir ti velniūkščiam aždrošt‘ par uodegiōtes, kad anys nebuntavãt  mana anūkų ir proanūkių. Mysliju, kad terp jų bus ir vienas kitas sublūdijis  uodeguotas valdinykas.
 
`- Raidę kietina
‘-Raidę minkština
Ā ā ī ē ō –ilgai tariami balsiai
ã ũ ĕ ĩ õ-  pusilgiai balsiai
 
Vagelis¹ - metalinis kaištis
advērija¹ - durų stakta
brītva¹.- skustuvas
ukvatnas¹ - norintis, mėgstantis
sōpiā¹ - skausmas